Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Serialas: "Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija" / "Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl. Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story).

 

Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo, o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.

 

Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į 1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis, kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą, tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.

 

Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.

 

Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo, berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“, nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30 metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.

 

Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko kalėjimo už sienos „draugu“.

Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.

Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.

Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.

Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.

Kadrai iš serialo.

 

Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma, tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.

 

Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio 1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti – pateisinamas.

 

Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras, prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.

 

Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“ skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nepasirinkti keliai" / "The Roads Not Taken"

 

Sveiki,

 

Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken) (2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.

 

Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai, nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija, kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote, Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.

 

Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“ jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė, kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės, nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais (panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį teko matyti pastaruoju metu.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis bosas" / "El Buen Patrón" / "The Good Boss"

 

Sveiki,

 

Ispanų režisierius Fernando León de Aranoa pernai pristatė kritikų ir žiūrovų palankiai sutiktą komišką dramą „Gerasis bosas“ (ispan. EL buen patron) (2021), pastarasis rodytas „Kino pavasario“ festivalyje ir daugeliui mūsų žiūrovų taip pat paliko įspūdį. Manau, visgi daugelis į šį filmą ėjo žiūrėti dėl visiems patinkančio aktoriaus Javier Bardem pasirodymo, nepaisant to, tai galimybė pasižiūrėti šiuolaikinį ispanų kiną.

 

Šįkart istorija pasakoja apie gerąją bosą Blanco, kuris vadovauja savo tėvo įsteigtoje įmonėje, kuri gamina itin tikslias svarstykles. Istorija prasideda senų darbuotojų atleidimu, nes įmonė nori pasirodyti kuo geriausiai prieš vyksiantį auditą. Galiausiai atleistas dviejų vaikų tėvas surengia ilgą piketą šalia gamyklos ir Blanco gyvenimas ima pamažu apkarsti. Turėdamas žmoną, jis įsižiūri į jauną ir grakščią naują būsimą darbuotoją, su ja permiega, tačiau sužino, jog ji gera jų šeimos draugų dukra, o kur dar geriausio darbuotojo bandymai sutvarkyti asmeninį gyvenimą, kad įmonė nepatirtų nuostolio... Iš tikrųjų turime nuviliantį herojų, kuris visiems stengiasi būti geras, tačiau nepraleidžia progos išlikti periferijoje tarp gėrio ir blogio, nes jis bosas, jį pažįsta visi ir į jį kreipiasi, kas tik gali, todėl tam tikros nuodėmės ir pagundos nesvetimos Blanko, nes jis žaidžia galios žaidimą.

 

Manau, filmui pavyko perteikti „gerojo“ boso įvaizdį, kuris mažai kuo skiriasi nuo, tarkim, boso-mafijozo iš animacinio serialo „Simpsonai“. Dviveidiškumas ir garbės troškimas prislopina pagrindinio veikėjo gerumą, parodo jo įvairias puses, todėl atrodo, kad Blanco ne tiek vadovauja įmonei, kiek nesąmoningai kuria intrigas ir jomis laviruoja, meluodamas visam pasauliui, tačiau neatrodo, kad filmui rūpėtų parodyti viso to dramatišką kainą, sakyčiau, priešingai – tai Blanco gyvenimo kasdienybė ir tikrasis stresinis darbas laviruoti tarp to, kas esi viešoje erdvėje ir kas esi kitos svarstyklių lėkštelės pusėje yra reikalingas boso adrenalinas ir tikroji boso profesinė veikla.

 

Filmas grįstas komiškomis situacijomis, tačiau tai nėra tiesmuka parodija, todėl daugeliu atveju tikėtis iš filmo prifarširuotų anekdotų neverta, nes jis fokusuojasi į dvilypio turtingo asmens grimasas. Filme yra ir klišių, pvz., tos meilužių ir žmonų situacijos, galios žaidimo svertai, darbinis mobingas, šantažai, nusitašymai vipinėse klubo vietose su perpus jaunesnėm merginom – visa tai neblogai atpažįstama iš komercinio kino, tačiau režisierius ieško balanso tarp komercinės pateikties ir savito žiūros kampo, todėl bendrame rezultate filmas pavyko kiek kitoks, nei buvo galima numanyti. Savitas pasakojimo braižas, šiek tiek solidesnis humoras ir išvystytos socialinės hierarchijos dviprasmybės, kurios neblogai dera su nuolat filme akcentuojama svarstyklių simbolika, tačiau bent man, neskaitant J. Bardem pasirodymo, filmas vietomis buvo prėskai nuobodokas, mažai provokatyvus ir slystantis pernelyg masėms pataikaujančiomis scenomis, todėl belieka sutikti, kad tai įkyrus festivalių hitas, bet iki galo taip manęs neprajuokinęs ir nesuintrigavęs.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motina!" / "Mother!"

Sveiki,

Darren Aronofsky – puikus režisierius, kurio kiekvienas filmas kažin koks nesukramtytas iki galo rebusas, paliktas intelektualiam žiūrovui spręsti apie tai, ką jis pamatė. Tad nieko nuostabaus, kad po jo naujausio filmo „Motina!“ (angl. Mother!) (2017) taip pat kilo nemažai diskusijų: o ką gi čia mes pamatėme? Garsus režisierius praeityje sukūręs tokius filmus kaip „Skaičius Pi“ (1998), „Rekviem svajonei“ (2000), „Fontanas“ (2006), „Imtynininkas“ (2008), „Juodoji gulbė“ (2010) ir mažiausiai simpatijų man kėlusį „Nojaus laivą“ (2014), regis, režisierius suprato, kad holivudinis braižas ne jam ir jis vėl grįžo į intriguojančius rėmus, kur drama pinasi su trileriu, mistikos ir siaubo elementais, tad tikriausiai savo žanrų proporcijomis „Motina!“ labiausiai būtų panašu į „Juodoji gulbė“, bet kartu tai kitoks filmas.

Filmas erzino nuo pat pirmųjų minučių, nes viskas daugiau ar mažiau atpažįstama, bet kartu jauti, kad režisierius yra paruošęs staigmeną ir kad siaubo filmą „Kiti“ primenančią vaiduoklių istorija nesibaigs taip, kaip „Kituose“ ir čia kažkas iš bendrų klišinių elementų peraugs į kažkokią idėją. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Pagrindinis personažas – jauna namus remontuojanti moteris, kuri lyg dvasia, lyg ir gyva moteris, lyg ir vaiduoklis – nežinia iki galo, bet ir nereikia, nes greitai paaiškėja, kad personažas nei vaiduoklis, nei psichikos sutrikimų turinti moteris. Tai kas ji? Paaiškėja, kad jokio skirtumo, kas ji, nes visas filmas yra alegorija su daugybe aliuzijų į kitas istorijas: į vaiduoklių istorijas, į Biblinius personažus... Pavyzdžiui, scena, kai veikėja gimdo kūdikį, primena lyg ir Kristaus gimimo momentą, kai jai nešamos dovanos, o scena, kai kūdikis plėšomas į gabalus – Kristaus aukojimo motyvą... Bet iš esmės, manau, tai istorija, į kurią sudedami įvairūs leitmotyvai apie motiną, kuri praranda savo sūnų. Alegorinis filmas greit tampa didinga chaotiška siaubo istorija, kai griūva dvasios namai.

Vis galvojau, kad šiame filme gyva tikra istorija, ko pasigedau vizualiai tobulame G. del Toro filme „Purpurinė kalva“, kur siužetas pernelyg primityvus.

Mano galva, vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Jennifer Lawrence, kuri nuo „Vinterio kaulo“ laikų, mano akimis, nesukūrė nieko įspūdingesnio, įskaitant ir nepelnytai „Oskarais“ paženklintus vaidmenis. Seniai bematytas Javier Bardem irgi padarė savo, tačiau filmas gal ne tiek siužetinis ir ne toks, kur aktoriai kibirkščiuotų savo meistriškumu, čia, kaip ir daugelyje šio režisieriaus filmų, svarbiau didžioji idėja. Tokius provokacinius filmus aš paskutiniu metu laikau pačiais geriausiais!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į stebuklą" / "To the Wonder"

Sveiki,

Režisieriaus T. Malick paskutinieji filmai kaip ilgi eilėraščiai – kadrai poetiški, pilni sakralumo, metafizinių simbolių. Štai filmas „Į stebuklą“ (angl. To the Wonder) (2012) labai panašus į pernai matytą „Taurių riteris“, galima sakyti, netgi savotiška „Į stebuklą“ tąsa, antroji paveikslo dalis. Filmas iš pažiūros pasakoja banalią ir mėgėjišką, didelių iššūkių nereikalaujančą meilės istoriją: 27 metų moteris smarkiai prisiriša prie vyro, atiduoda savo dukrelę buvusiam vyrui, tačiau jos meilės ryšys smarkiai trūkinėja, todėl ji tai grįžta, tai bėga nuo savo antrojo vyro... Kone buitinė meilės istorija, tačiau kai tokios istorijos imasi T. Malick, kažin, ar beverta šnekėti apie buitiškumą.

Filmas kaip ir „Taurių riteris“ bei ankstesnieji jo darbai, įskaitant ir labiausiai man patikusį šio režisieriaus filmą „Gyvenimo medis“, vibruoja nepaaiškinama metafizine energija. Aišku, tai susiję su tuo, kad režisierius kuria improvizacinį filmą: sukviečia aktorius, duoda jiems siužetą ir jie improvizuoja, režisierius filmuoja ir lipdo iš jų improvizacijų istoriją... Aktoriai buvo apstulbę, kad jie kartais neturėdavo net scenarijaus ir aikštelėje tiesiog žaisdavo. Netipinis režisierius ir netipiniai filmai žavi savo laisvumu, pripildyta meilės, gyvenimo ir kažin kokios pakylėtos poezijos, kuri tampa filosofiška gyvenimo išraiška, todėl jo filmas  atrodo labai abstraktūs, kone eksperimentinis, todėl kas mėgsta logiškai struktūruotus ir klišėmis virtusius filmus, tam šis filmas gali visai nepatikti, arba priešingai – išlaisvinti, pripildyti neregėtų simbolių prasmės. Filmas išties gražus, jame juslių visata, todėl žiūrovas priverstas jį pajusti visai kitomis savo proto galiomis.

Iš esmės man filmas patiko ir netgi labai. Jaučiu su šiuo režisieriumi kažin kokį ryšį, tačiau „Taurių riteris“ pernelyg panašus į „Į stebuklą“, o gal režisierius bando sukurti filmų ciklą, vienijančias temas, garsius Holivudo aktorius, nepabūgusius dirbti kiek kitaip nei paprastai. Šįkart Olga Kurylenko tiesiog pranoko pati save: šitoks laisvumas ir atsidavimas, kad net galvoju, kad ji itin potenciali aktorė, kažkodėl „nuėjusi“ į brutalius veiksmo filmus. Filosofinis juslių filmas, peržengiantis įprastines filmo logikos zonas. Gurmaniškas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpantys kūnai" / "Carne trémula"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Pedro Almodovaro jau seniai įrašytas į kino meno istoriją dėl savo išskirtinio braižo, paradoksalių siužetų ir kičinio žiūros taškų. Dar mano nematyta kino juosta „Virpantys kūnai“ (ispan. Carne tremula) (1997) iš esmės yra atsispyrimo lieptelis į tikrą šio režisieriaus kino aukso amžiaus laikotarpį, kada po šio filmo sukurs pačius geriausius savo kūrinius bei pelnys „Oskarą“. Na, o „Virpantys kūnai“ jau turi visus tamsius P. Almodovaro atspalvius – beprotišką kontrastingą aistrą, pavydą, nemeilę, išdavysčių virtinę, ryškų trileriui būdingą siužetą ir be proto charizmatiškus personažus.

Nesvarbu, koks bebūtų šio režisieriaus filmas – komedija, drama ar trileris, jis visada skaniai ir įdomiai žiūrisi. „Virpantys kūnai“ derina kriminalinę liniją su erotika, erotiką su aistra ir meile, o meilę su išdavyste. Kitą vertus čia rasite visus muilo operai būdingus elementus – skirtingus socialinius sluoksnius, kai kuriuos dialogus, primenančius gana pigokus pasišnekėjimus, tačiau kartu visas tas pigumas, (pavadinkime tai kiču), įvilktas į kažkokį spalvingai elegantišką rūbą. Čia viskas šiek tiek teatralizuota, nors psichologiškai viskas motyvuota, viskas šiek tiek kompoziciškai paryškinta, todėl sukuriamas nuolatinis kino menui būdingas svingavimas – tai Pedro Almodovaro ir už tai mes jį labai mėgstame.

Filme vieną pagrindinių vaidmenų sukuria vienas ryškiausių ispanų kilmės aktorių Javier Bardem bei antraeilį vaidmenį – Penelope Cruz, kurie vėliau gyvenime taps pora. Įdomiausia ir tikriausiai užtikrinčiausia visame filme visgi buvo aktorė Angela Molina, už šį vaidmenį pelniusi „Gojos“ (ispaniškieji „Oskarai“) nominaciją. Be galo mėgstu jos būvimą kadre, tačiau bėda tame, kad nesu su ja matęs tiek daug filmų, kiek norėčiau. Apskritai aktoriai hiperbolizuoja, melodramatiškai teatralizuoja, todėl sugeba sukurti ryškius ir įsimenamus, kiek amoralumu ir nevaldomomis aistromis grįstus vaidmenis, o tai kinui visada paranku – demaskuoti gerąsias žmogaus savybes-vertybes, atskleidžiant visuomeninį kiek dirbtina morale slepiamą veidą. Žavus filmas, gal ne geriausias režisieriaus darbas, mano galva, bet vis tiek P. Almodovaro gerbėjams filmas tikrai patiks.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela