Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas svečias" / "Contratiempo" / "The Invisible Guest"

Sveiki, kino žiūrovai,

Buvau jau beveik pamiršęs, kad ispanai kuria gerus trilerius ir siaubo filmus, nors paskutiniuosius kelerius metus taip nieko gero ir „nebeužtikau“, tačiau pasitaikė visai nebloga proga pamatyti režisieriaus Oriol Paulo darbą „Nematomas svečias“ (ispan. Contratiempo) (2016). Tai jau antrasis matytas režisieriaus darbas, prieš tai regėtas siaubo trileris „Kūnas“ (2012), deja, nebuvo toks geras kaip „Nematomas svečias“...

Trileris iš esmės lyg ir nieko originalaus nesiūlo, nes visa detektyvinė kaltinamojo istorija, kai pastarasis tariasi dėl ginamosios kalbos ir aptaria žmogžudystės detales su advokate, primena klasikinius filmus, kuriuose vėlgi tas pats: vyras-meilužė-turtai-reputacija. Žodžiu, visa toji istorija jaudina tik dėl to, kad išvaizdus veikėjas turi socialinį statusą, kurį gali prarasti su visais savo turtais. Kitomis aplinkybėmis koks nors plikis iš gatvės tikriausiai nelabai ir jaudintų... Visgi šioji žmogžudystė absoliučiai banali, tačiau visas filmo smagumas yra pramoginis analitinis perspektyvų narstymas, per detales kuriami įvairūs paaiškinimai, kurie sukuria šiek tiek išpūsto labai gero trilerio burbulą. Tokį filmą iškart „paims“ masinis žiūrovas, kuris mėgausis šios kriminalinės istorijos dėlione.

Neneigsiu, kad man taip pat buvo įdomi šioji pasakojama istorija, tad vis galvojau, ką scenaristai pateiks naujo, o naujo jie kaskart vis pateikdavo. Tai tamsus, masiniam ir šiek tiek gurmaniškam atsipalaidavimui pritaikyta juosta, kurios poveikis kryžiažodinis rebusas; kol žiūri, tol įdomu, tol kimbi ant paruošto intrigos kabliuko. Visgi atsitraukus nuo filmo ir pažvelgus į jį kaip į visuminį kūrinį, darosi akivaizdu, kad tai lieka trileris dėl trilerio – gerai suregzta keršto akcija nusikaltėliams, todėl įvykdytas teisingumas, tad bet kokia kaina prieš žiūrovus abi pusės lieka savotiškai atpirktos ir – volia! – turime dar vieną neabejotinai teisingą, kiek šabloninį filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikis" / "El Niño"

Sveiki,

Tiems, kuriems patinka ispanų kinas, vertėtų suklusti, nes neseniai pasirodė ispanų filmas „Vaikis“ (ispn. El Nino) (2014), kuris pelnė net keturias ispaniško „Oskaro“ „Gojos“ nominacijas. Seku „Gojos“ apdovanojimus ir, jeigu yra galimybė, visada stengiuosi ką nors pažiūrėti iš nominacijų ir dažniausiai tikrai netenka nusivilti. Su režisieriumi Daniel Monzon jau esu susipažinęs, žiūrėdamas jo filmą apie kalėjimo taisykles „Kamera 211“, todėl iš filmo „Vaikis“ išties tikėjausi nemažai, o ir „Gojos“ nominacijos buvo tas rodiklis, kad nusivilti neteks.

Visgi lyginant su filmu „Kamera 211“, kuris man buvo išties įtemptas ir nukaltas kaip iš plieno, filmas „Vaikis“ truputį pasirodė skystesnis. Čia rasite daugiau siužetinių linijų, pasakojimas atrodo truputį išdrikęs, nes istorija eina dviem frontais ir iš dalies primena filmą „Infiltruoti“, tačiau, žinoma, jam neprilygsta. Vėlgi tai kriminalinė drama su trilerio elementais apie narkotikų prekeivius tarp Ispanijos ir Maroko. Čia nestinga puikių egzotiškų vaizdų, pasiplaukiojimų tarp Gibraltaro sąsiaurio, neretai ekstremalių gaudynių, kurios tikrai patiks kokio nors „Kobra 11“ serialo gerbėjams. Vystoma keista meilės istorija, nevykėlio policininko istorija, kuriam vis praslysta narkotikų prekeiviai ir, žinoma, paties Vaikio istorija, noras smarkiai ir greitai pralobti, žaisti su likimu ir traukti draugų įklimpusius užpakalius, nejaučiant, kaip pats klimpsta į pavojus.

Filmas išties neblogas, turi savito cinkelio, aštrių vaizdų, gamtos ir kultūrinių niuansų. O ką jau kalbėti apie aktorių Luis Tosar, kuris buvo pagrindinis „vairas“ filme „Kamera 211“, šįkart atliko blankesnį vaidmenį, bet iš esmės jį labai mėgstu ir niekada juo nenusiviliu. Atradimas buvo Vaikelio vaidmens atlikėjas Jesus Castro, kuris atliko itin temperamentingą pašėlusį vaidmenį. Visumoje filmas nėra prastas, bet norėjosi labiau kondensuoto pasakojimo, meilės istorija nejaudino ir nelabai įtikino, o ir pasirodė truputį vietomis ištęsta, nors kartu netrūko sudėtingų ir įmantrių scenų, pvz., sraigtasparnio skendimas. Nepaisant šiokios tokios antipatijos, manau, filmas vis tiek geras ir jis daug kam turėtų patikti, juolab, kad buvo įtrauktas į „Kino pavasario“ repertuarą. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela