Filmas: "Herojus" / "A Hero" / "Ghahreman"

 

Sveiki,

Vienas žymiausių ir tikriausiai labiausiai įvertintų Irano kino režisierių Asghar Farhadi per savo karjerą sukūrė ir padovanojo ne vieną įstabų kino reginį. Mano mėgstamiausi jo darbai tikriausiai būtų „Išsiskyrimas“ (2011) ir „Apie Elę“ (2009). Naujausiame savo filme „Herojus“ (angl. A Hero) (2021) režisierius po ispaniško filmo „Visi žino“ (2018) vėl grįžta į Iraną ir kuria tai, ką geriausiai moka – socialinę vertybių kaitos ir žmogaus išbandymų dramą.

Istoriją pasakoja apie į skolas įklimpusį Rahimą, kuris laikinai paleidžiamas į laisvę. Grįžęs iš kalėjimo vyras bando išpirkti skolą, kad nereikėtų grįžti atgal, todėl su savo meiluže suorganizuoja apgaulingą aferą t. y inscenizuoja didelės sumos radimą ir grąžinimą  vargšei moteriai, kuri pametė rankinuką gatvėje. Netrukus kalinys tampa didvyriu, nes aplinkiniai tiki, jog jis visiškai iš nesavanaudiškų paskatų grąžino rankinę, nors galėjo už tuos pinigus išsipirkti laisvę. Taigi Rahimas tampa didvyriu, kurį rodo per televiziją, apie jį rašo spaudoje, todėl netrukus jis tampa įžymybe, tačiau ne visi patiki jo geranoriškumu, o ypač netiki tas, kuriam Rahimas yra įsiskolinęs...

Filmas apie tariama Irano Tartiufą, šventeivą. Žinote, kuo geras šis filmas? Rahimas, kad ir kaip bandytų apgauti visuomenę ir sugrįžti į laisvę, jis vis tiek atrodo geras žmogus, kuriam gyvenime nelabai pasisekė, todėl bando išlipti iš duobės. Nors apgaulę sunku patiesinti, tačiau Rahimo akys geros, jis supranta, kad daro ir elgiasi negerai, todėl jo charakterio tipažas toli nuo Holivudo, pastarasis aiškiai skiria veikėjus į gerus ir blogus.

Režisierius įtaigiai „įvilkdamas“ Rahimą į socialinę Irano terpę išbando teisingumo testą. Ir nors Rahimui nepavyksta ir filmas apeliuoja į teisingą istorijos baigtį, visgi filme mes matome ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kodėl visuomenei reikia herojų ir kodėl visuomenė taip lengvai tuos herojus yra linkusi išaukštinti, nepatikrinę jų tariamo didvyriškumo. Filme kiek hiperbolizuotas Rahimo didvyriškumas, jis viso labo tik atidavė rankinę savininkei, tačiau minia euforiškai pasitinka, atrodo, paprastą kalinio poelgį. Mane asmeniškai labiau stebino ne Rahimo sukurta apgaulė, o visuomenės reakcija, kuri besąlygiškai ima aukoti didvyriui. Žvelgiant į manipuliavimą vertybėmis ir atjauta (Rahimas turi sunkiai kalbantį sūnų, kuris atstovauja tėvo interesams, kad daugiau gautų pinigų), man atrodo, jog ir mumis, lietuviais, labai dažnai naudojamasi, žinoma, ne visada, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie tariamus mūsų pačių didvyrius? Filmas įtraukus, geras visomis prasmėmis, o gerai atpažįstamas režisieriaus braižas neleidžia apsirikti, jog iš tikrųjų žiūrime dar vieną Asghar Farhadi kokybišką kūrinį, nors filmas ir ne mano mėgstamiausias iš jo repertuaro, tačiau vertas dėmesio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie Elę" / "Darbareye Elly" / "About Elly"

 Sveiki,

 

Irano kino nežiūriu daug, nes jis retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia, nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums, lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly) (2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai dar ir lenkia.

 

„Apie Elę“, kaip įprasta režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros. Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20 minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.

 

Tirštas pasakojimas leidžia pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos, išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas, nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komivojažierius" / "The Salesman" / "Forushande"

Sveiki,

Vienas garsiausių šiuolaikinių Irano režisierių Asghar Farhadi ne kartą nustebino savo pasakojimo maniera gurmaną žiūrovą, tikriausiai nieko nuostabaus, kad jo filmas „Komivojažierius“ (angl. The Salesman) (2016) taip pat pateko į geriausiųjų metų filmų sąrašus ir pelnė Auksinę palmės šakelę bei Oskarą kaip geriausias užsienio šalies filmas.

Prieš daugel metų teko matyti jo filmą „Išsiskyrimas“, kuris iš esmės paliko labai stiprų ir įtaigų įspūdį. Panašiai ir su filmu „Komivojažierius“, kurio pasakojimo maniera, atmosfera ir tonas labai panašus į ankstesnįjį darbą. Manau, kad kuo daugiau žiūrėčiau šio režisieriaus darbų, tuo įspūdis po truputį sloptų, nes forma kartotųsi, o turinys kistų pagal vis kiek kitokias aplinkybes. Jau dabar nemažai atradau nemažai turinio sąsajų su filmu „Išsiskyrimas“.

Visgi bent kartą užkietėjusiam kino gurmanui „Komivojažierių“ reiktų pamatyti, nes šiame filme yra visko, ko reikia geram kinui. Puikus scenarijus, dialogai, santykių peripetijos, probleminis laukas, vaidyba... Įdomiausia mums, vakariečiams, žiūrint šį filmą tikriausiai yra matyti, kaip Irano žmonės gyvena iš esmės labai panašius gyvenimus kaip ir mes. Mes tik galvojame, kad ten atsilikęs musulmoniškas kraštas, bet iš tikrųjų Teherano žmonės netgi labiau vakariečiai nei, tarkim, kokios centrinės Amerikos gyventojai.

Pasakojimo centre, kaip jau įprasta šiam režisieriui, būtinai glaudi šeima, kuri turi savų problemų. Šįkart per užpuolimą suyra šeimos pusiausvyra, vyras pedagogas apsėstas keršto dėl žmonos užpuolimo ir jis savo kerštą savaip įgyvendina. Įdomiausia šioje istorijoje yra išgauta pasakojimo tonacija, kada atrodo, kad viskas tuoj įvyks pagal vakarietiško kino scenarijų – išaiškės banaliausi variantai, pavyzdžiui, kad visgi žmoną užpuolė kaimynas arba, kad žmona turėjo meilužį, su kuriuo susipyko... Bet visumoje filmas pateikia staigmeną, kaip be didelių siužetinių įmantrybių, galima slysti per pasakojimą bauginančiai įtariai, tačiau pateikti banalią tiesą kaip sensaciją ir nustebinti žiūrovą.

Įkaitų finalinė scena išties ne holivudiškai kraugeriškai, kai viską dažniausiai išsprendžia kulka, bet būtent veikia žmogiškasis humanistinis faktorius – ar veikėjas pasiryžęs vardan keršto saldybės sugriauti kitai šeimai gyvenimą? Moralinė apsisprendimo korta tampa viso filmo svorio epicentru, klausiančiu, o kaip mes patys būtume pasielgę šioje situacijoje?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išsiskyrimas" / "A Separation"

Sveiki visi,

Pagaliau ir aš pamačiau Irano kino šedevrą „Išsiskyrimas“ (A Separation) (2011 m.) – tai filmas pripažintas pasauliniu mastu, dvi Oskaro nominacijos – geriausias užsienio šalių filmas, kuris ir laimėtas, bei geriausias scenarijus. Gal apie siužetą nieko nepasakosiu, tiesiog užsiminsiu, kad tai istorija apie Teherane gyvenančią šeimą, kurią ištinka krizė ir jie sumano skirtis, o šeima nepasidalina paaugle dukra. Šis išsiskyrimas turi ir skaudžių padarinių, kuriuos užgriūva šeimą visu sunkumu... 

Žinote, nežinojau, ko tikėtis iš šio filmo, tik žinojau, kad jis bus geras – nenusivyliau. Galbūt tikėjausi šiek tiek daugiau egzotikos, juk ne paslaptis, kad būtent musulmoniškų šalių kinas, kuris mus pasiekia, dažniausiai būna prieštaringai savo šalyse vertinamas, dažniausiai netgi uždraustas, kadangi vaizduoja sunkią savo šalies socialinį, religinį ir visokį kitokį gyvenimą. Šis filmas man pasirodė netgi artimas Vakarų kultūrai, nes pasirodo, kad ir musulmonai gyvena panašiai kaip mes, turi savas teises, eina į darbą, rūpinasi Alzhaimerio sergančiais artimaisiais, turi kabelinę, klausosi muzikos, šoka ir dainuoja – žodžiu, filme vaizduojama šeima panaši į mūsų pasaulį, ne šiaip sau ateiviai ar iki menkiausio krustelėjimo suvaržyti religinių saitų, nors esama nemažai ir religinių apraiškų, iranėniškosios kultūros.

Taip, filmas išties patiko, padarė įspūdį, nors pagalvojau, jei pačią istoriją išėmus iš Irano šalies terpės ir perkėlus ją į tarkim kokią Lotynų Ameriką, filmas pasirodytų galbūt šiek tiek išplaukęs iš muilo operos – nėščia moteris, kuri netenka kūdikio, kaltina darbdavį, tačiau išskirtinė kultūrinė terpė, išvystytas scenarijus ir stipri režisūra neleidžia suabejoti paties filmo įtaiga ir stiprumu. Pats režisierius irgi kūrė šią juostą prieštaringai, vienu metu cenzūra buvo jį uždraudusi, tačiau kai laimėjo Oskarą ne Izraelis, o Iranas, juosta buvo sutikta palankiai – politinis karas mene. Įdomu ir tai, kad atslopus populiarumui visgi režisieriui netgi balių atšaukė, pasidžiaugta mažai. Apskritai nemažai gerų režisierių būna iš Artimųjų Rytų, tačiau jie sunkokai prasimuša į mūsų rinką, juk juosta taip ir neatėjo į Forum Cinema, ačiū Dievui, ją apsiėmė rodyti nepriklausomo kino centrai bei festivaliai.

Manau, kad šią juostą daugelis gurmanų jau matė arba jau ruošiasi žiūrėti. Ir manau, nereikia man raginti, nes pamatyti yra ko. Pakankamai populiari Vakarietiška problema nelabai populiari Artimuosiuose Rytuose – santykių nutraukimas. Aš sakau filmui „3 TAIP“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela