Filmas: "Mama" / "Ma Ma"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Mama“ (ispan. Ma Ma) (2015) buvo ko gero vienas laukiamiausių ispanų kino projektų per pastaruosius metus. Ispanų režisierius Julio Medem yra vienas mėgstamiausių mano apskritai režisierių, kurio pasakojimo stilius su niekuo nepalyginamas – pilnas magiško realizmo elementų, erotikos, pasitikėjimo, mistikos, ryžto ir ko tik reikia geram ir unikaliam jo kūriniui. Po 2010 metais pristatyto puikaus filmo „Kambarys Romoje“ režisierius buvo nutilęs ir, regis, nedirbo absoliučiai jokių projektų. Apskritai tai nėra produktyvus režisierius, tačiau jo kiekvieną filmą vertinu kaip atskirą ir savitą pasaulį.

Filmas ne itin vykusiu, mano nuomone, pavadinimu „Ma Ma“, kuris reiškia iš esmės Magdalenos, pagrindinės veikėjos, vardo santrumpą ir, žinoma, mamą. Filmas absoliučiai neįvertintas kino kritikų, tačiau pelnė kelias „Goyos“ nominacijas dėl aktorinės pusės. Taip, filmas patrauklus savo dviem mega ispanų kino žvaigždėmis, jau ko gero galima sakyti legendomis – Penelope Cruz ir Luis Tosar. Jų pasirodymas šiame filme itin ryškus ir įdomus, ypač P. Cruz, kuri suvaidina vėžiu sergančią moterį, kuri negali gydytis, nes tuo pačiu laukiasi kūdikio... Iš esmės filmas apie vieną didelį atsisveikinimą, jautri motinystės tema, kurios imasi J. Medem iš esmės gana moteriškai, tačiau su savo būdinga mistifikavimo maniera perteikia sielos ir kūno filosofiją, kad po mirties niekas nepasibaigia, o gyvenimas prasitęsia kitomis formomis. Šį reinkarnacijos dėsnį jau galėjome regėti „Chaotica Ana“ (2007) ir kituose jo filmuose. Apskritai režisierius naudoja jau atrastus savo mistikavimo būdus – išgalvoti žmonės, ateinantys kaip vizijos ir vaiduokliai, žvilgsnis į Rytų valstybes – šįkart Rusiją.

Žiūrėjau „Mama“ ir galvojau, kad režisierius geras, filmas geras, bet nepajutau reikšmingos kūrybinės evoliucijos. Režisierius itin intymus, dažnai maigo P. Cruz krūtis, tačiau filmas akivaizdžiai negali pranokti ankstesniųjų jo darbų, kadangi gelmė ir žaidimo taisyklės tokios pat. Kai kada scenos konstruojamos pernelyg didaktiškai teatrališkai – visi šeimos apsikabinimai, dainavimas, atsisveikinimai... Taip lyg aktoriai kartais dirbtų kaip užsakyti, nors štai kičo meistras P. Almodovaras atvirai demonstruoja, kad kičas yra gerai ir juo galima išgauti efektą. Visgi manau, kad „Mama“ puikus filmas ir norėtųsi, kad režisierius jau perkopęs per 50 slenkstį, nesustotų ir dar tikrai pateiktų ne vieną puikų filmą, nes jis tokius moka sukti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikis" / "El Niño"

Sveiki,

Tiems, kuriems patinka ispanų kinas, vertėtų suklusti, nes neseniai pasirodė ispanų filmas „Vaikis“ (ispn. El Nino) (2014), kuris pelnė net keturias ispaniško „Oskaro“ „Gojos“ nominacijas. Seku „Gojos“ apdovanojimus ir, jeigu yra galimybė, visada stengiuosi ką nors pažiūrėti iš nominacijų ir dažniausiai tikrai netenka nusivilti. Su režisieriumi Daniel Monzon jau esu susipažinęs, žiūrėdamas jo filmą apie kalėjimo taisykles „Kamera 211“, todėl iš filmo „Vaikis“ išties tikėjausi nemažai, o ir „Gojos“ nominacijos buvo tas rodiklis, kad nusivilti neteks.

Visgi lyginant su filmu „Kamera 211“, kuris man buvo išties įtemptas ir nukaltas kaip iš plieno, filmas „Vaikis“ truputį pasirodė skystesnis. Čia rasite daugiau siužetinių linijų, pasakojimas atrodo truputį išdrikęs, nes istorija eina dviem frontais ir iš dalies primena filmą „Infiltruoti“, tačiau, žinoma, jam neprilygsta. Vėlgi tai kriminalinė drama su trilerio elementais apie narkotikų prekeivius tarp Ispanijos ir Maroko. Čia nestinga puikių egzotiškų vaizdų, pasiplaukiojimų tarp Gibraltaro sąsiaurio, neretai ekstremalių gaudynių, kurios tikrai patiks kokio nors „Kobra 11“ serialo gerbėjams. Vystoma keista meilės istorija, nevykėlio policininko istorija, kuriam vis praslysta narkotikų prekeiviai ir, žinoma, paties Vaikio istorija, noras smarkiai ir greitai pralobti, žaisti su likimu ir traukti draugų įklimpusius užpakalius, nejaučiant, kaip pats klimpsta į pavojus.

Filmas išties neblogas, turi savito cinkelio, aštrių vaizdų, gamtos ir kultūrinių niuansų. O ką jau kalbėti apie aktorių Luis Tosar, kuris buvo pagrindinis „vairas“ filme „Kamera 211“, šįkart atliko blankesnį vaidmenį, bet iš esmės jį labai mėgstu ir niekada juo nenusiviliu. Atradimas buvo Vaikelio vaidmens atlikėjas Jesus Castro, kuris atliko itin temperamentingą pašėlusį vaidmenį. Visumoje filmas nėra prastas, bet norėjosi labiau kondensuoto pasakojimo, meilės istorija nejaudino ir nelabai įtikino, o ir pasirodė truputį vietomis ištęsta, nors kartu netrūko sudėtingų ir įmantrių scenų, pvz., sraigtasparnio skendimas. Nepaisant šiokios tokios antipatijos, manau, filmas vis tiek geras ir jis daug kam turėtų patikti, juolab, kad buvo įtrauktas į „Kino pavasario“ repertuarą. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jie parduoda net lietų" / "También la lluvia" / "Even the Rain"

Sveiki,

Su ispanų režisiere Iciar Bollain pirmą kartą susipažinau prieš kelerius metus, kai pažiūrėjau jos puikiai įvertintą filmo juostą „Pasiimk ir mano akis“. Šįkart pas mane atkeliavo vienas šviežiausių jos darbų – tai filmas „Jie parduoda net lietų“ (ispn. Tambien la lluvia) (2010), kurią dar pernai galėjote pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“.

„Jie parduoda net lietų“ susitinka mano du geri ir jau seniai pamėgti aktoriai – Luis Tosar, su kuriuo režisierė jau yra dirbusi, ir taip pat, lietuviams galbūt labiau žinomas, Gael Garcia Bernal. Abu aktoriai, sakyčiau, šiame filme sukuria gana vidutiniškus vaidmenis, tačiau jų žinomumas nė kiek nemažina filmo įdomumo. Visgi filmas „laikosi“ ne ant žymių aktorių, bet ant pasakojimo fabulos ir paralelių. Režisierei pavyko nusitverti gan skaudžią visos Lotynų Amerikos istorijos dalį – konkistadorų okupaciją, indėnų pavergimą ir žiaurų elgesį su vietos gyventojais, kuris skurdžiose Bolivijos aukštumose, praėjus 500 metų po ispanų ekspansijos, vis dar tebegalioja. Vietos indėnai ir toliau sunkiai dirba, jie išnaudojami ir vergauja valdžiai.

Tokioje terpėje atsiduria du ambicingi filmų kūrėjai, kurie samdo už kelis dolerius vietos indėnus ir iš šalies įsitraukia į jų dabarties politinius konfliktus, kurie iš esmės atvaizduojami jų kuriamame filme apie indėnų pavergimą. Aiški formulė, paralelė tarp istorijos ir dabarties, žmogaus padorumo ir sąžiningumo problemos, pinigų ir turto mokestis. Civilizacijai reikia baterijos ir ta baterija bent jau Lotynų Amerikoje tapo indėnai. Tarp dviejų trinčių atsiduriantys toli gražu ne šventi kino kūrėjai pamato savo ir nūdienos pasaulį iš šalies, atsiveria sąžinės klodai ir supratingumas. Režisieriai vėl pavyko prisikasti prie nevienareikšmiškai pateikto vertybių ir interesų vaizdavimo pusių. Tai vienas iš tokių filmų, kurie kviečia diskutuoti, kas valdo mūsų pasaulį ir kur dingsta žmogiškumas bei pagarba kultūroms, kai kalba pradeda eiti apie pinigus. Pakankamai savotiškas filmas savo forma, aktoriais ir pateikimu. Nepasakyčiau, kad itin nustebino, tačiau žiūrėti buvo pakankamai įdomu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontroliuojamos ribos" / "The Limits of Control"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Jim Jarmusch filmą „Kontroliuojamos ribos“ (The Limits of Control) (2009 m.). Na, šis filmas buvo pristatytas ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Tai ne pirmas šio režisieriaus darbas, kurį tenka matyti, prieš tai regėti „Kava ir cigaretės“ (2003) bei „Sulaužytos gėlės“ (2005) paliko tikrai neprastą įspūdį ir buvo sutiktos geromis kritikų liaupsėmis, tačiau „Kontroliuojamos ribos“ kažkodėl kritikams neįtiko ir jie negailėjo gana žeminančių pasisakymų. Tiesa, nesuprantu kodėl, nes filmas toli gražu nėra prastas, netgi, sakyčiau, įdomus, keistas, intriguojantis, keliantis haliucinacijas – tuo man kaip tik ir patiko.

Tikriausiai nedaugelis filmų gali pasižymėti šitiek daug sutrauktų į vieną nekomercinio pobūdžio filmą pasaulinio lygio kino aktorių: Geal Garcia Bernal, Tilda Swinton, Bill Murray, Luis Tosar bei kiti, kurie sukuria antraeilius, tačiau įsimintinus personažus. Sunku apibūdinti šį filmą, nes neturiu su kuo jo palyginti, jo išskirtinumas neginčytinas: personažai neturi vardų, kažkas kažkur važiuoja kažko nužudyti, gauna įvairius kodus, geria kavą iš dviejų puodelių, praktikuoja rytų kovos meną, mažai kalba... Tai filmas filme, sapnas, tikrovės ir fikcijos lipdinys, kuris užhipnotizuoja savo simetriniais pasikartojimais. Avangardinio ir siurrealistinio filmo pavyzdys, kuriame vaizdai yra kaip meno paveikslai, griežtai nubrėžtomis linijomis, bet kartu išeinantys prasmėmis ir suvokimu už mums įprastai suvokiamo filmo ribų. Sukontroliuoti tas ribas ir išlaikyti simetrines proporcijas nėra taip jau ir lengva, todėl filmas kai kam gali pasirodyti be prasmės, kažkoks skiedalas, tačiau operatorius ir režisierius apgalvojo kiekvieną detalę, kuri filme galiausiai suranda savo atitikmenį – filmas žaidimas, dėlionė, kiekviena spalva suranda kitą spalvą, o taupūs dialogai atsikartoja tarsi aidai kituose dialoguose ir belieka šituo mėgautis.

Man patiko toks filmas, buvo geras iššūkis, pasimėgavimas tiek nerealiu siužetų, aktorių Olimpu bei sklindančia ramybe iš pagrindinio herojaus. Realybė yra pasirenkama, sako filmas, kas žino, gal tame yra nemažai tiesos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela