Filmas: "Jie parduoda net lietų" / "También la lluvia" / "Even the Rain"

Sveiki,

Su ispanų režisiere Iciar Bollain pirmą kartą susipažinau prieš kelerius metus, kai pažiūrėjau jos puikiai įvertintą filmo juostą „Pasiimk ir mano akis“. Šįkart pas mane atkeliavo vienas šviežiausių jos darbų – tai filmas „Jie parduoda net lietų“ (ispn. Tambien la lluvia) (2010), kurią dar pernai galėjote pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“.

„Jie parduoda net lietų“ susitinka mano du geri ir jau seniai pamėgti aktoriai – Luis Tosar, su kuriuo režisierė jau yra dirbusi, ir taip pat, lietuviams galbūt labiau žinomas, Gael Garcia Bernal. Abu aktoriai, sakyčiau, šiame filme sukuria gana vidutiniškus vaidmenis, tačiau jų žinomumas nė kiek nemažina filmo įdomumo. Visgi filmas „laikosi“ ne ant žymių aktorių, bet ant pasakojimo fabulos ir paralelių. Režisierei pavyko nusitverti gan skaudžią visos Lotynų Amerikos istorijos dalį – konkistadorų okupaciją, indėnų pavergimą ir žiaurų elgesį su vietos gyventojais, kuris skurdžiose Bolivijos aukštumose, praėjus 500 metų po ispanų ekspansijos, vis dar tebegalioja. Vietos indėnai ir toliau sunkiai dirba, jie išnaudojami ir vergauja valdžiai.

Tokioje terpėje atsiduria du ambicingi filmų kūrėjai, kurie samdo už kelis dolerius vietos indėnus ir iš šalies įsitraukia į jų dabarties politinius konfliktus, kurie iš esmės atvaizduojami jų kuriamame filme apie indėnų pavergimą. Aiški formulė, paralelė tarp istorijos ir dabarties, žmogaus padorumo ir sąžiningumo problemos, pinigų ir turto mokestis. Civilizacijai reikia baterijos ir ta baterija bent jau Lotynų Amerikoje tapo indėnai. Tarp dviejų trinčių atsiduriantys toli gražu ne šventi kino kūrėjai pamato savo ir nūdienos pasaulį iš šalies, atsiveria sąžinės klodai ir supratingumas. Režisieriai vėl pavyko prisikasti prie nevienareikšmiškai pateikto vertybių ir interesų vaizdavimo pusių. Tai vienas iš tokių filmų, kurie kviečia diskutuoti, kas valdo mūsų pasaulį ir kur dingsta žmogiškumas bei pagarba kultūroms, kai kalba pradeda eiti apie pinigus. Pakankamai savotiškas filmas savo forma, aktoriais ir pateikimu. Nepasakyčiau, kad itin nustebino, tačiau žiūrėti buvo pakankamai įdomu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karvės" / "Vacas" / "Cows"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau užbaigiau paties mylimiausio savo režisieriaus ispano Julio Medem visus individualiuosius vaidybinius filmus. Šįkart tai buvo debiutinis jo filmas gan šmaikščiu pavadinimu „Karvės“ (Vacas) (1992). Už šį darbą režisierius gavo Gojos apdovanojimą kaip geriausias režisūrinis debiutas Ispanijoje. Filmas sulaukė daug gerų atsiliepimų už tai, kad išskirtiniu žvilgsniu ir stiliumi gebėjo papasakoti savo tautos istoriją.

Filmas „Karvės“ labai nutolęs nuo vėlesnių Julio Medem darbų, jis kartu istorinis ir turi magiško realizmo apraiškų, kitaip J. Medemo ir neįsivaizduočiau! Filmas „Karvės“ apima 1870 – 1935 laikotarpį ir pasakoja dviejų šeimų trijų kartų persipynusią istoriją, atmiežta karų, žemės ūkio darbų ir meilės. Sudėtingi šeimų santykiai, trys kartos, kurias suvaidina tie patys aktoriai, nuolat pasirodantys vis kitomis atžalomis, daigina dar įdomesnį magiško realizmo sėklą. Keista matyti Julio Medemo darbą kaimiškoje aplinkoje, nes visi jo filmai daugiau ar mažiau urbanistiniai, įtakoti miesto dvasios, tik ne „Karvės“.

Žinoma, karvių tikrų šiame filme irgi netrūksta, jos simbolizuoja taiką ir sotumą, saugumą ir šilumą. Karvė čia sumistinta, jos sąmonė ir suvokimas daug platesni nei žmonių, todėl ji turi daugiausia įtakos visuose šeimyniniuose reikaluose. Karvė – tai kartu ir maisto šaltinis, visos nualintos Ispanijos simbolis, be kurios dažnas ūkininkas tiesiog tais laikai neišgyventų. Simpatiški ir jau iš J. Medemo kitų darbų atpažįstami aktoriai – Emma Suarez (Raudonoji voverė, 1993) bei  Carmelo Gomez (Žemė, 1996).

Nepasakysiu, kad tai mano mėgstamiausias šio režisieriaus darbas, man patinka jo vėlyvesnieji darbai, kurie pulsuoja daugiau dvasingu seksualumu. Šis filmas kitoks jo retrospektyvoje visomis prasmėmis ir ne tik dėl istorinio žvilgsnio, bet ir dėl personažų evoliucijos, -  tik trečiajai kartai, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse lemta būti laimingiems. Tai, kas dažniausiai neišsipildo, sužydi mūsų vaikuose, jie įpareigoti įgyvendinti ne tik savo laimę, bet ir neišsipildžiusios kartos likimą. Norėtųsi ateityje parašyti straipsnį, aprėpiant visą Julio Medem filmų oazę, kuri nugramzdina mus į visiškai kitokius realybės suvokimo lygmenis ir viskas tampa nepaaiškinamu, bet užtikrintu stebuklu. Na, o filmas „Karvės“ yra išties, mano akimis, vykęs debiutas, kuris patiks tikriems kinomanams. Gal ne toks sukrečiantis, bet vis vien pulsuojantis keistą magišką kraują tarp žmogaus likimo ir jo pasirinkimų, kurie vėliau plačiai drėksis per visus šio režisieriaus kūrinius.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMBd: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiko nusikaltimai" / "Los Cronocrimenes" / "Timecrimes"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai ir taupiai pakomentuosiu ispanų siaubo filmą „Laiko nusikaltimai“ (Los Cronocrimenes) (2007). Nors filmas paišomas kaip siaubo trileris, bet aš jį pavadinčiau mokslinės fantastikos su trilerio atspindžiais. Žinote, ispanų kinas yra nuostabus, manau, kad daugelis panašaus tipažo kine atras sau kažko puikaus, kas sujaukia smegenis ir priverčia pasinerti į naują erdvės ir realybės suvokimą. Šis filmas tai žaidimas su laiku – ak, kaip populiaru šiandienos kine. Laiko mašina grįžtantis vyrukas sekas savo antrininkus, pereidamas visą nusikaltimo kelią, kol galiausiai išsikapsto iš sunkios padėties.

Filmas dėl savo antrininkų gausos tikriausiai turėtų priminti fantastinį filmą „Mėnulis“ (2009), kuris išties mane nustebino savo išmone, tačiau „Laiko nusikaltimai“ nė iš tolo neprilygsta šiam šedevriukui. „Laiko nusikaltimas“ yra matomai labai skurdaus biudžeto, viskas, įskaitant ir laiko mašiną, yra tokio menko biudžeto, kad net įdomesnis siužetas to nepaslėps. Toks jausmas, kad nufilmuota iš vieno režisieriaus draugo sodyboje. Tiesa, filmą gelbsti painus siužetas, kuris išties meistriškai sukaltas, tačiau kartu turintis daug spragų psichologiniais aspektais – neįtikėtinai buki pagrindinio personažo sprendimai tiesiog verčia nuo kėdės, kad net susimąstai, jog scenaristas pernelyg susitelkė ties pasakojimo struktūrą, pamiršdamas žmogaus loginius sprendimus. Normalus žmogus, atsidūręs panašioje situacijoje, taip kvailai nesistengtų įvykdyti viską pagal planą, nors...

„Laiko nusikaltimai“ – tai didelis fantastinio kino užmojis ir gan skurdokas užpildymas su motyvacijos spragomis. Nors čia esti trileriui būdinga įtampa, puiki pasakojimo struktūra, žaidimas su laiko mašina ir personažų pasidauginimas, tačiau filmas dėl mažo biudžeto daro įspūdį, kad kūrėjai tiesiog sukasi iš padėties, karpydami kai kurias idėjas, kurios galėjo praturtinti filmą. Aišku, filmas daugeliui patiks, tačiau man jis tapo erzinančia pramoga.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonoji voverė" / "La Ardilla Roja" / "The Red Squirrel"

Sveiki visi,

Gerai, laikas grįžti į rimtą kiną. Šįkart noriu pristatyti savo gyvenimo režisieriaus filmą „Raudonoji voverė“ (La Ardilla Roja) (1993). Labai taupau Julio Medem filmus, tačiau neišvengiamai jo sąrašas nyksta ir tai jau yra priešpaskutinis filmas – dar liko vienas ir būsiu užbaigęs visą šio nuostabaus genijaus repertuarą. Esu išvertę filmą „Liucija ir seksas“ (2001), o kiti jo filmai – „Maištingoji Ana“ (2007), „Kambarys Romoje“ (2010), „Žemė“ (1996) „Poliarinio rato meilužiai“ (1998) yra nepasotinami kino perliukai, - tiesa, ne kiekvienam. Jaučiu, kad ateityje imsiuosi kai kurių filmų vertimų būtent iš šio režisieriaus repertuaro...

„Raudonoji voverė“ savu laiku sulaukė nemažo susidomėjimo ispaniško filmo fronte, su kuriuo režisierius įėjo į meistrų kategoriją. Šis filmas, kurio scenarijų parašė pats režisierius, ir vėl atpažįstamu stiliumi ir aistringa siurrealistine maniera balansuoja ties beprotybės riba. Savomis spalvomis ir jausenomis pulsuojantis filmas gal nėra, mano akimis, pats stipriausias režisieriaus darbas, kuris mane pritrenkė, tačiau nepaprastai įtaigus, stiprus, užburiantis ir... ak, kiek jį beliaupsinčiau, vis tiek nepasakysiu nieko naujo – jums tiesiog jį reikia pamatyti. Tiesa, filmo lietuviškai nerasite, nebent žiūrėtumėt originalų kalba su anglų titrais, bet galimas daiktas, kad jį galbūt išversiu ir galėsite pasižiūrėti – manau, kad Medem filmai turi būti įplaukę į lietuviškų verstų filmų rinką, kad prie jo galėtų prisiliesti tikri kinomaniakai.

„Raudonoji voverė“ – tai istoriją apie jauną moterį, bėgančią nuo savo vyro. Per avariją ji netenka atminties, o ją radęs atsitiktinis vyrukas prisistato kaip jos mylimasis, tarp kurių užsimezga nepaaiškinamai magiškas ryšys, vyrukas įtaria, kad moteris tik apsimeta, kad ji nieko neprisimena, tačiau leidžiasi į intrigas, kurios geruoju herojams nesibaigia... Ispaniškas temperamentas ir dvasia, ypatinga technika ištransliuotos jausenos neleidžia abejoti šio režisieriaus genialumu, kuris atsikartoja visuose filmuose, kuriems jis pats rašo scenarijus.

Savu lauku filmas yra pelnęs žiūrovų simpatijų apdovanojimą Kanų kino festivalyje.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela