Filmas: "Karvės" / "Vacas" / "Cows"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau užbaigiau paties mylimiausio savo režisieriaus ispano Julio Medem visus individualiuosius vaidybinius filmus. Šįkart tai buvo debiutinis jo filmas gan šmaikščiu pavadinimu „Karvės“ (Vacas) (1992). Už šį darbą režisierius gavo Gojos apdovanojimą kaip geriausias režisūrinis debiutas Ispanijoje. Filmas sulaukė daug gerų atsiliepimų už tai, kad išskirtiniu žvilgsniu ir stiliumi gebėjo papasakoti savo tautos istoriją.

Filmas „Karvės“ labai nutolęs nuo vėlesnių Julio Medem darbų, jis kartu istorinis ir turi magiško realizmo apraiškų, kitaip J. Medemo ir neįsivaizduočiau! Filmas „Karvės“ apima 1870 – 1935 laikotarpį ir pasakoja dviejų šeimų trijų kartų persipynusią istoriją, atmiežta karų, žemės ūkio darbų ir meilės. Sudėtingi šeimų santykiai, trys kartos, kurias suvaidina tie patys aktoriai, nuolat pasirodantys vis kitomis atžalomis, daigina dar įdomesnį magiško realizmo sėklą. Keista matyti Julio Medemo darbą kaimiškoje aplinkoje, nes visi jo filmai daugiau ar mažiau urbanistiniai, įtakoti miesto dvasios, tik ne „Karvės“.

Žinoma, karvių tikrų šiame filme irgi netrūksta, jos simbolizuoja taiką ir sotumą, saugumą ir šilumą. Karvė čia sumistinta, jos sąmonė ir suvokimas daug platesni nei žmonių, todėl ji turi daugiausia įtakos visuose šeimyniniuose reikaluose. Karvė – tai kartu ir maisto šaltinis, visos nualintos Ispanijos simbolis, be kurios dažnas ūkininkas tiesiog tais laikai neišgyventų. Simpatiški ir jau iš J. Medemo kitų darbų atpažįstami aktoriai – Emma Suarez (Raudonoji voverė, 1993) bei  Carmelo Gomez (Žemė, 1996).

Nepasakysiu, kad tai mano mėgstamiausias šio režisieriaus darbas, man patinka jo vėlyvesnieji darbai, kurie pulsuoja daugiau dvasingu seksualumu. Šis filmas kitoks jo retrospektyvoje visomis prasmėmis ir ne tik dėl istorinio žvilgsnio, bet ir dėl personažų evoliucijos, -  tik trečiajai kartai, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse lemta būti laimingiems. Tai, kas dažniausiai neišsipildo, sužydi mūsų vaikuose, jie įpareigoti įgyvendinti ne tik savo laimę, bet ir neišsipildžiusios kartos likimą. Norėtųsi ateityje parašyti straipsnį, aprėpiant visą Julio Medem filmų oazę, kuri nugramzdina mus į visiškai kitokius realybės suvokimo lygmenis ir viskas tampa nepaaiškinamu, bet užtikrintu stebuklu. Na, o filmas „Karvės“ yra išties, mano akimis, vykęs debiutas, kuris patiks tikriems kinomanams. Gal ne toks sukrečiantis, bet vis vien pulsuojantis keistą magišką kraują tarp žmogaus likimo ir jo pasirinkimų, kurie vėliau plačiai drėksis per visus šio režisieriaus kūrinius.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMBd: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemė" / "Tierra"

Sveiki visi,

Dar vienas Julio Medem perliukas – filmas „Žemė“ (Tierra) (1996 m.). Ispaniško kino gerbėjai ir vėl turėtų suklusti, nes Medem‘o filmai – bent man – atima kvapą, panašiai nutiko ir su šia jo juosta. Filmas „Žemė“ pasakoja apie vabzdžių naikintoją, kuris atvyksta į raudonos žemės plantacijas naikinti kenkėjų, kur tuoj ims dygti vynuogės. Dėl kenkėjų vyno skonis tampa kaip žemės, todėl juos būtina naikinti, tačiau tik po truputį veriasi tikrosios personažo paslaptys – jis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje ir mano esąs beveik miręs, beveik gyvas. Filme personažai maišosi – vieni jų yra iš tikrųjų gyvi, o kiti – mirę, todėl sudėtinga iš pradžių atskirti, kas čia dedasi. Šalia vystosi dvi meilės skirtingoms moterims linijos, tad filmas pritvinkęs ispaniškų peizažų, aistros, meilės, paslapties, temperamento.

Julio Medem kaip visada pasitelkia beprotiškai gražią ir estetišką erotiką, paslaptingą žmogaus likimo aiškinimo variaciją – šįkart kaip niekad priartėjama prie pomirtinio pasaulio, vaizduojami mirusieji, angelai, panašūs į antrininkus bei balsas iš Kosmoso, kuris viską apibendrina kaip naratorius. Įdomus, įmantrus, mistinis ir kartu labai realistinis scenarijus ir vėl nustebina savo neįtikėtinais siužeto vingiais, leidžia ne tik mąstyti, bet ir vadovautis nuojauta. Žemė šiame filme yra reali ir kartu sumistinta, ji kaip simbolis, ant kurios ir po kuria krebžda gyvybė, kuri galų galiausiai vis tiek pasitrauks, o kūnas ir kraujas susmegs į žemę, kurioje atsiras nauja gyvybė, naujos viltys, naujos aistros. Vietomis bauginai laviruojanti tarp realybės ir misticizmo juosta man pasirodė sunkiai suprantama – žiūrėjau originalų kalba. Tai juosta, kuri iš Medem‘o filmografijos pasidavė sunkiausiai, gal dėl to, kad kol kas tai seniausia jo matyta juosta – nežinau, o gal dar ne viską sukramčiau iki galo. „Žemė“ apdovanota dviem „Gojos“ statulėm: už geriausius vaizdo efektus bei garso takelį. Filmas taip pat pastebėtas įvairiuose kino festivaliuose. 

Šiaip tikrai nenusivyliau, tai leido man ir vėl pasinerti į man artimą pasaulį, kuris šiek tiek primena Tarkovskio kuriamus filmus – magiško realizmo atšvaitai ir gyvastingumas, štai, kas visada mane žavi tokio tipažo filmuose. Be jokios abejonės rekomenduoju gurmanams ir šiaip kitokio, europietiško filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela