Filmas: "Jie parduoda net lietų" / "También la lluvia" / "Even the Rain"

Sveiki,

Su ispanų režisiere Iciar Bollain pirmą kartą susipažinau prieš kelerius metus, kai pažiūrėjau jos puikiai įvertintą filmo juostą „Pasiimk ir mano akis“. Šįkart pas mane atkeliavo vienas šviežiausių jos darbų – tai filmas „Jie parduoda net lietų“ (ispn. Tambien la lluvia) (2010), kurią dar pernai galėjote pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“.

„Jie parduoda net lietų“ susitinka mano du geri ir jau seniai pamėgti aktoriai – Luis Tosar, su kuriuo režisierė jau yra dirbusi, ir taip pat, lietuviams galbūt labiau žinomas, Gael Garcia Bernal. Abu aktoriai, sakyčiau, šiame filme sukuria gana vidutiniškus vaidmenis, tačiau jų žinomumas nė kiek nemažina filmo įdomumo. Visgi filmas „laikosi“ ne ant žymių aktorių, bet ant pasakojimo fabulos ir paralelių. Režisierei pavyko nusitverti gan skaudžią visos Lotynų Amerikos istorijos dalį – konkistadorų okupaciją, indėnų pavergimą ir žiaurų elgesį su vietos gyventojais, kuris skurdžiose Bolivijos aukštumose, praėjus 500 metų po ispanų ekspansijos, vis dar tebegalioja. Vietos indėnai ir toliau sunkiai dirba, jie išnaudojami ir vergauja valdžiai.

Tokioje terpėje atsiduria du ambicingi filmų kūrėjai, kurie samdo už kelis dolerius vietos indėnus ir iš šalies įsitraukia į jų dabarties politinius konfliktus, kurie iš esmės atvaizduojami jų kuriamame filme apie indėnų pavergimą. Aiški formulė, paralelė tarp istorijos ir dabarties, žmogaus padorumo ir sąžiningumo problemos, pinigų ir turto mokestis. Civilizacijai reikia baterijos ir ta baterija bent jau Lotynų Amerikoje tapo indėnai. Tarp dviejų trinčių atsiduriantys toli gražu ne šventi kino kūrėjai pamato savo ir nūdienos pasaulį iš šalies, atsiveria sąžinės klodai ir supratingumas. Režisieriai vėl pavyko prisikasti prie nevienareikšmiškai pateikto vertybių ir interesų vaizdavimo pusių. Tai vienas iš tokių filmų, kurie kviečia diskutuoti, kas valdo mūsų pasaulį ir kur dingsta žmogiškumas bei pagarba kultūroms, kai kalba pradeda eiti apie pinigus. Pakankamai savotiškas filmas savo forma, aktoriais ir pateikimu. Nepasakyčiau, kad itin nustebino, tačiau žiūrėti buvo pakankamai įdomu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela