Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela