Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amadėjus" / "Amadeus"

Sveiki,

Filmas „Amadėjus“ (angl. Amadeus) (1984) nukrito tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, pasiryžti žiūrėti filmą, kuris trunka tris valandas, paskutiniu metu tampa misija neįmanoma, todėl tikriausiai reikia padėkoti šventėms, kad atsirado to dosnaus laiko, kada galėjau ilgėliau prisėsti prie filmo ir jį deramai „suvirškinti“.

Filmas apie klasikinės muzikos genijų Mocartą, kurį pastatė čekų režisierius Milos Forman, taip, tas pats, kuris ekranizavo „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), „Žmogus mėnulyje“ (1999) ir kitus garsius filmus. Tikriausiai režisierius jis puikus dėl to, kad geba siužetą suderinti su atmosfera ir kostiuminėmis detalėmis. Kiek pamenu jo puikųjį „Skrydis virš gegutės lizdo“ buvo nuostabiai stabilus filmas mažoje izoliuotoje erdvėje, kurioje visą „krūvį“ perima aktorius, kuris gali drąsiai demonstruoti savo meistriškumą. Panašiai atsitiko ir su filmu „Amadėjus“, kuris pelnė net aštuonis „Oskaro“ apdovanojimus, bet šis filmas man itin geras pasirodė ne dėl savo įvertinimo, kiek dėl Mocarto asmenybės atskleidimo ir interpretacijų. Dievaži, Mocartas mano mėgstamiausias klasikas, tačiau apie jį žinios tokios vikipediškai sausos, kad filmas „Amadėjus“ beregint dar tapo ir puikiu edukaciniu reginiu, pasakojančiu apie Mocarto keisto genijaus ūmų būdą. Kiek tame pasakojime yra tiesos, tikriausiai vienas velnias težino, tačiau, kad aktoriams pavyko sukurti įsimenamus charakterius su specifiniais sutrikimais, bet labiausiai įsimenamus dėl neaprėpiamos aistros gyvenimui ir kūrybai, tai tikriausiai neginčijamas faktas.

Istorija pasakojama iš Mocarto amžininko (konkurento? žudiko?) A. Salieri lūpų. Nors istorijos pasakojimo principas nieko naujo nepasiūlo (tokį jau tikrai esame matę), režisieriui kažkaip per tris valandas pavyko įgrūsti ištisos epochos mąstysenos, gyvensenos, kultūros, beprotybės, lengvabūdiškumo ir apskritai kūrybinio genialumo kaip dovanos ir kartu prakeiksmo idėją. Panašų filmą galėjome pamatyti „Quills“ (2000) apie Markizą de Sadą, taip pat apie Šekspyrą irgi „Oskarais“ nupiltą filmą „Įsimylėjęs Šekspyras“, kuris man pasirodė absoliučiai pervertintas filmas, o štai „Amadėjus“ visa galva už „Įsimylėjusį Šekspyrą“ aukštesnis tiek savo pasakojimo įtaigumu, tiek vaidyba. 

Apskritai kalbant, „Amadėjus“ yra vienas iš tų klasikinių perliukų, kurį užkietėjęs kino gurmanas turėtų pamatyti. Rimtas filmas apie mūsų vieną didžiausių muzikos genijų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Terminatorius" / "Terminator"

Sveiki, 

Tiesą sakant, gėda, kad nebuvau matęs tokio legendinio James Cameron filmo kaip „Terminatorius“ (angl. Terminator) (1984). Na, meluoju – vaikystėje lyg ir mačiau, kai kurie fragmentai netikėtai atsigamino. Nemeluosiu, kad su kai kuriais legendiniais filmas man labai sunku, jie paprasčiausiai manęs nebepajėgia sujaudinti ar kaip kitaip sudominti. Galima pasakyti, taip man nutiko su tokiais filmas kaip „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ ar ta pačia pirmąja „Žvaigždžių karų“ dalimi. Po jų tiesiog mano optimizmas pamatyti visas dalis staiga dingsta. Nors priešingai visgi buvo su „Svetimo“ serija, prie kurios prisidėjo ir James Cameron. Apskritai senesnieji J. Camerono darbai dar nė karto nebuvo manęs nuvylę, tačiau „Terminatorius“ nebus mano mėgstamas filmas.

Visų pirma filme nepajutau užtikrintos įtampos, na, nebent prabėgomis, kai kuriose susišaudymo scenose, tačiau menkai jaudino komiksinio lygio herojai. Istorija bandoma pasakoti gan neblogai – iš ateities atkeliauja robotas Terminatorius ir jį sunaikinti trokštantis vyrukas, o toliau įvykiai klostosi daugmaž nuspėjamai, įskaitant ir roboto panaudojimą finalinėje kovos scenoje. Suprantu, kad to meto technologijomis tai buvo kone prikaustantis filmas, kas pvz., man nutiko su J. Camerono „Įsikūnijimu“, su kuriuo režisierius pasiekė gelmę, sukūrė atskirą naują pasaulį ir leido juo patikėti. Lygiai taip pat su „Svetimas“ – jaučiama gelmė, bauginanti tamsa, kosminė nežinomybė, o štai „Terminatorius“ pasirodė ganėtinai plokščias, kur dominuoja viena aiški misija ir brutali vyriška jėga – nei čia pasaulio, nei gylio, nei kažin kokios ypatingos atmosferos. Aišku tik viena, kad toks filmas amžiams pakeitė fantastinių trilerių kino likimą ir jo įtaka kaip didieji devinto dešimtmečio darbai leido atsirasti daug vidutiniškų analogiško siužeto ar struktūros filmų bazei.

Taigi, kodėl verta žiūrėti „Terminatorių“? Vien dėl jo istorinės įtakos, smalsumo, aktorių ir J. Camerono vis augančių kino ambicijų, tačiau aš asmeniškai pradėjęs geriausia „Terminatoriaus“ serija tikriausiai ir baigsiu šią žiūrėjimo odisėją, nes iš kino tikriausiai noriu kažko kito, nei fantastinio veiksmo.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitas kraštas" / "Another Country"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir trumpai pakomentuoti kino filmą „Kitas kraštas“ (Another Country) (1984), kuriame susitinka tada dar tik jauni, bet jau būsimos kino legendos, aktoriai – Colin Firth ir Rupert Everett. Šie britų aktoriai filmuojasi iki šių dienų ir yra puikiai žinomi netgi tų, kurie nėra jokie kino žinovai. Vedinas šiais vardais, nutariau pažiūrėti 30 metų senumo kino juostą.

Kažkaip sukilo nostalgija, žiūrint į juos, tokius jaunus ir menkai patyrusius, tačiau instinktyviai ir drąsiai vaidinančius „Kitame krašte“. Filmas sulaukė dėmesio tarptautiniame Kanų kino festivalyje, R. Everett sulaukė BAFTA nominacijos kaip geriausias jaunosios kartos aktorius...

Kalbant apie patį filmą, mano nuomone, savu laiku ši juosta išties buvo gera, bet žiūrint iš šių dienų perspektyvos, filmas tampa ganėtinai vidutiniu. Kažkaip ne itin mane sudomino ši istorija: du draugai apie 1930 metus studijuoja prestižiniame Anglijos universitete, tačiau nuolat jaučia artėjančio Antrojo pasaulinio karo grėsmę, tauta nuteikinėjama militaristiškai. Ir du jauni studentai, bando pažinti kitą šalį tiek jausmų, tiek filosofiją geografine plotme. R. Everett‘ui teko suvaidinti gilius, romantizuotus jausmus vienam iš studentų, susidurti su smerkimu, atkentėti bausmę ir sielos melancholiją. 

Filmas iš tikrųjų savotiškai netgi įdomus. Čia konstruojama jaunuolių melancholiška dvasia, kuri balansuoja tarp jausmų ir karinių nuotaikų. Prisitaikymas prie universiteto standartų ir noras pažinti ne tik gyvenimo ribas, bet ir savo jausms, tampa šio filmo stuburu. Žinoma, atskleistas ketvirtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, universiteto nuotaikos, britiškas griežtumas ir reiklumas. Buvo tikrai gera kai kada pajusti filmo visumą kaip nedalomą istorinį peizažą, tačiau kažko pasigedau visumoje – gal didesnio susipriešinimo, gal man ne itin patiko filmo finalas, tačiau vis tiek, manau, tai neprasta juosta, kurią galima žiūrėti.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela