Filmas: "Užmarštis" / "Falling"

 

Sveiki,

 

Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.

 

Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas – savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka, tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart, kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...

 

Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.

 

„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to, filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja, bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Terminatorius" / "Terminator"

Sveiki, 

Tiesą sakant, gėda, kad nebuvau matęs tokio legendinio James Cameron filmo kaip „Terminatorius“ (angl. Terminator) (1984). Na, meluoju – vaikystėje lyg ir mačiau, kai kurie fragmentai netikėtai atsigamino. Nemeluosiu, kad su kai kuriais legendiniais filmas man labai sunku, jie paprasčiausiai manęs nebepajėgia sujaudinti ar kaip kitaip sudominti. Galima pasakyti, taip man nutiko su tokiais filmas kaip „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ ar ta pačia pirmąja „Žvaigždžių karų“ dalimi. Po jų tiesiog mano optimizmas pamatyti visas dalis staiga dingsta. Nors priešingai visgi buvo su „Svetimo“ serija, prie kurios prisidėjo ir James Cameron. Apskritai senesnieji J. Camerono darbai dar nė karto nebuvo manęs nuvylę, tačiau „Terminatorius“ nebus mano mėgstamas filmas.

Visų pirma filme nepajutau užtikrintos įtampos, na, nebent prabėgomis, kai kuriose susišaudymo scenose, tačiau menkai jaudino komiksinio lygio herojai. Istorija bandoma pasakoti gan neblogai – iš ateities atkeliauja robotas Terminatorius ir jį sunaikinti trokštantis vyrukas, o toliau įvykiai klostosi daugmaž nuspėjamai, įskaitant ir roboto panaudojimą finalinėje kovos scenoje. Suprantu, kad to meto technologijomis tai buvo kone prikaustantis filmas, kas pvz., man nutiko su J. Camerono „Įsikūnijimu“, su kuriuo režisierius pasiekė gelmę, sukūrė atskirą naują pasaulį ir leido juo patikėti. Lygiai taip pat su „Svetimas“ – jaučiama gelmė, bauginanti tamsa, kosminė nežinomybė, o štai „Terminatorius“ pasirodė ganėtinai plokščias, kur dominuoja viena aiški misija ir brutali vyriška jėga – nei čia pasaulio, nei gylio, nei kažin kokios ypatingos atmosferos. Aišku tik viena, kad toks filmas amžiams pakeitė fantastinių trilerių kino likimą ir jo įtaka kaip didieji devinto dešimtmečio darbai leido atsirasti daug vidutiniškų analogiško siužeto ar struktūros filmų bazei.

Taigi, kodėl verta žiūrėti „Terminatorių“? Vien dėl jo istorinės įtakos, smalsumo, aktorių ir J. Camerono vis augančių kino ambicijų, tačiau aš asmeniškai pradėjęs geriausia „Terminatoriaus“ serija tikriausiai ir baigsiu šią žiūrėjimo odisėją, nes iš kino tikriausiai noriu kažko kito, nei fantastinio veiksmo.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimi" / "Aliens"

Sveiki, kinomanai,

Manau, kad apsižioplinau per visą pilvą pažiūrėdamas juostą „Svetimi“ (Aliens) (1986), nes tik seanso metu suvokiau, jog žiūriu ne šią dalį. Pasirodo, James Cameron „Svetimi“ yra antroji keturių dalių epopėjos dalis, pirmoji „Svetimas“ visgi pasirodė gerokai anksčiau - 1979 metais ir ją režisavo visai kitas režisierius. Nepaisant pražiopsojimo, manau, šią dalį, kaip ir visas kitas, drąsiai galima žiūrėti kaip atskirus filmus, nemačius pirmtakų.

O „Svetimi“ tapo mano ilgu naktiniu seansu, kai išjungiau kompiuterį, jau brėško iš rytų, bet pamaniau, kad buvo verta nemiegoti dėl Sigourney Weaver kietai ir šaltakraujiškai atlikto vaidmens. Žinote, James Cameronas ne kartą yra perrašęs kino istoriją savo juostomis, o jo „Svetimi“ yra neabejotinai dar vienas puikaus talento pavyzdys. „Svetimi“ , manding, tapo dideliu pavyzdžiu daugelyje mokslinės fantastikos ir siaubo trilerių darbų, kadangi ateinantis dešimtmetis visgi daugelis remsis būtent „Svetimų“ braižu ir kurs trilerinę įtampą panašiu principu, kokį padiktavo Cameronas. Tiesa, galėjome tuo įsitikinti žiūrėdami pernykštį „Prometėją“.

„Svetimi“ iš pradžių pasirodo ganėtinai blankokai, tačiau netikėtai pagriebia žiūrovą už kojų ir įtempia į savo paslaptis menkai pažįstamoje planetoje. Puikiai išlaikyta įtampa, siužetas, kuris nesibaigia vien tik branduoliniu sprogimu, verčia gerokai paprakaituoti tiek aktorius, tiek filmo herojus. Žinoma, filmas tuo nesibaigia ir Cameronas palieką terpę dar dviem ateinančiom šio filmo dalim, kurios, deja, nebesulauks tokių svaiginamų aukštumų kaip pirmosios dvi dalys, tačiau nebus pernelyg nuvertintos. Galbūt ateityje ryšiuosi pažiūrėti ir kitas dalis, labai jau sudomino. O šiaip „Svetimi“ yra neabejotai vienas iš tokio žanro perliukų, kurį verta pamatyti ir pajausti filmą, pulsuojantį 9 dešimtmečio fantastikos dvasia, pakeitusia kino raidą visiems laikams. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela