Filmas: "Užmarštis" / "Falling"

 

Sveiki,

 

Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.

 

Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas – savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka, tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart, kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...

 

Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.

 

„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to, filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja, bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Neišskiriami" / "Charter"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar viena naujiena iš šiaurietiško kino derliaus – švedų režisierės Amanda Kernell, žinoma už filmą „Samių kraujas“ (2016), Scanoramoje pristatomas naujausias jos darbas „Neišskiriami“ (šved. Charter) (2020). Istorija pasakoja sudėtingą motinos gyvenimą, kai po skyrybų jai ribojama susitikti su dviem vaikais – mažamečiu Simonu ir paaugle Elina. Galiausiai motina juos neteisėtai pagrobia ir slapta pabėga į Tenerifę...

Kol pas mus Lietuvoje aidi baisūs dalykai iš Skandinavijos apie vaikų teises, tarnybas ir iš šeimų atimamas atžalas ir susikuriame sau mitus, režisierė leidžia mums dirstelėti į griežtą švedų vaiko priežiūros ir auklėjimo kultūrą. Visgi čia svarbiausia nėra įstatymai, režisierei, kuri pati ir parašė scenarijų, rūpėjo atskleisti motinystės instinktą, veikiantį prieš įstatymus. Nevisai stabilios psichikos mama Alisa keliauja su vaikais ir išgyvena nuolatinę baimę, jog netrukus ją suseks policija, tačiau tuo pačiu ji bando iš naujo užsitarnauti paauglės dukters prielankumą, o tai yra be galo sunku. Ji, kaip motina, pastebi dukters išgyvenimus, bando suteikti pagalbą, tačiau pati yra įklimpusi bėdose iki kaklo...

Tiesą sakant, vienos yrančios šeimos santykių analizė šiame filme žiūrėjosi gana atsainiai. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau – provokacijos, aštrumo, netikėtumo, tačiau „Neišskiriami“ tepasiūlė tik tvarkingai įprasta kino kalba perteiktą vienkryptį siužetą. Aišku, įdomiausias filme lieka motinos portretas, juslingas ir perteiktas įtaigiai, tačiau, kai pabėgėliai atsiduria Tenerifėje, tiesą sakant, filmas tampa jau nuobodus. Sunkoka pasakyti priežastis, kodėl filmas nesujaudino, nors, atrodo, su juo viskas lyg ir gerai: jame ir jausmo, ir išgyvenimo... Tačiau visuminis vaizdinys be aštrumo,  trūksta tiesiog ambicijų. Va, Kino pavasaryje matyta skandinavų drama „Atsargiai – vaikai!“ buvo tikrai kažkas įtraukiančio, dėl ko pylė prakaitas, tačiau šioji drama tiesiog per saugi. Keruakiškai motinos su vaikais kelionei lemta žlugti, kaip jau aišku nuo pat filmo pradžios. Esminis klausimas po filmo lieka toks pats: kodėl motina turi tiek mažai galios būti tiesiog motina, o dirbtiniai įstatymai, kurie turėtų užtikrinti teisingumą, akivaizdžiai kartais pasitarnauja priešingoms jėgoms?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.4

 Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela