Filmas: "Neišskiriami" / "Charter"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar viena naujiena iš šiaurietiško kino derliaus – švedų režisierės Amanda Kernell, žinoma už filmą „Samių kraujas“ (2016), Scanoramoje pristatomas naujausias jos darbas „Neišskiriami“ (šved. Charter) (2020). Istorija pasakoja sudėtingą motinos gyvenimą, kai po skyrybų jai ribojama susitikti su dviem vaikais – mažamečiu Simonu ir paaugle Elina. Galiausiai motina juos neteisėtai pagrobia ir slapta pabėga į Tenerifę...

Kol pas mus Lietuvoje aidi baisūs dalykai iš Skandinavijos apie vaikų teises, tarnybas ir iš šeimų atimamas atžalas ir susikuriame sau mitus, režisierė leidžia mums dirstelėti į griežtą švedų vaiko priežiūros ir auklėjimo kultūrą. Visgi čia svarbiausia nėra įstatymai, režisierei, kuri pati ir parašė scenarijų, rūpėjo atskleisti motinystės instinktą, veikiantį prieš įstatymus. Nevisai stabilios psichikos mama Alisa keliauja su vaikais ir išgyvena nuolatinę baimę, jog netrukus ją suseks policija, tačiau tuo pačiu ji bando iš naujo užsitarnauti paauglės dukters prielankumą, o tai yra be galo sunku. Ji, kaip motina, pastebi dukters išgyvenimus, bando suteikti pagalbą, tačiau pati yra įklimpusi bėdose iki kaklo...

Tiesą sakant, vienos yrančios šeimos santykių analizė šiame filme žiūrėjosi gana atsainiai. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau – provokacijos, aštrumo, netikėtumo, tačiau „Neišskiriami“ tepasiūlė tik tvarkingai įprasta kino kalba perteiktą vienkryptį siužetą. Aišku, įdomiausias filme lieka motinos portretas, juslingas ir perteiktas įtaigiai, tačiau, kai pabėgėliai atsiduria Tenerifėje, tiesą sakant, filmas tampa jau nuobodus. Sunkoka pasakyti priežastis, kodėl filmas nesujaudino, nors, atrodo, su juo viskas lyg ir gerai: jame ir jausmo, ir išgyvenimo... Tačiau visuminis vaizdinys be aštrumo,  trūksta tiesiog ambicijų. Va, Kino pavasaryje matyta skandinavų drama „Atsargiai – vaikai!“ buvo tikrai kažkas įtraukiančio, dėl ko pylė prakaitas, tačiau šioji drama tiesiog per saugi. Keruakiškai motinos su vaikais kelionei lemta žlugti, kaip jau aišku nuo pat filmo pradžios. Esminis klausimas po filmo lieka toks pats: kodėl motina turi tiek mažai galios būti tiesiog motina, o dirbtiniai įstatymai, kurie turėtų užtikrinti teisingumą, akivaizdžiai kartais pasitarnauja priešingoms jėgoms?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.4

 Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riba" / "Border" / "Gräns"

Sveiki,

Štai ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį, kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.

Na, sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika, kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.

Kartais skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį keistų, bet gerų filmų kraitį...

„Riba“ žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20 kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai – troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.

Nors pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai perteiktas filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Maištinga Siela