Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai / "Seurapeli" / "Games People Play"

 Sveiki, kino ir Scanoramos žiūrovai,

Paskutiniuoju metu galvoju, kad man suomių komedijos labai patinka. Pernai per Scanoramos festivalį matyta suomių „Aurora“ išvertė mane iš kojų savo šiaurietiškais juokeliais, tad šiemet nusprendžiau taip pat nepraleisti progos pažiūrėti režisierės Jenni Tivoniemi kurtos komedijos „Suaugusiųjų žaidimai“ (suom. Seurapeli) (2020), kuri vėlgi, kaip ir aš tikėjausi, lengvai ir jaukiai praskaidrino nuotaiką.

Iš pradžių pagalvojau, kad filmas lietuviškam kontekste būtų labai panašus į realybę: susirenka senų draugų kompanija kur nors užmiestyje, prie ežeriuko su pirtele, šašlykais ir alkoholiu, ir tada prasideda šokiai, dainos, estrada bei... santykių aiškinimasis. Labai panašiai ir „Suaugusiųjų žaidimuose“, tik viskas vyksta suomiškoje aplinkoje – gilūs tyvuliuojantys ežerai, akmenuoti ir aukšti krantai, suomiška degtinė, šviesios poliarinės naktys... Žinokite, toji suomiška atmosfera šiame filme veikia! Filmas prasideda vaizdu, kaip veikėjai susiperka maistą, o baigiasi, kaip sekmadienį išmeta jų likučius ir pakuotes – suvartoto gyvenimo liekanos – žiedinė kompozicija.

Visgi draugų kompanijos problemos susideda iš myli-nori-negaliu. Patrakusi besiskirianti moteris ketina su draugėmis praleisti savaitgalį, tačiau draugės sukviečia visus paūžti gimtadienio. Kviečiami seni meilužiai ir mylimieji, vadinasi, visas likęs filmas suksis apie buvusius santykius, o kai kas nors įkauš – garantija! – dar ir permiegos. Iš esmės taip ir yra. Santykių perspektyvos siaurokos, primena dešimto dešimtmečių amerikietiškus draminius serialus, tačiau viską atperka suomiška atmosfera ir kultūriniai niuansai. Kai kurios filmo detalės iš ties mane sužavėjo, kaip antai laukimas pasaulio pabaigos – vienas iš veikėjų įsivaizduoja, kad netoli sprogo atominė elektrinė, todėl toks raudonas dangus, todėl išplaukia pastipusi žuvis... Veikėjai sumetę telefonus į pintinę laukia pasaulyje liudijimo, jog įvyks pabaiga, tačiau jie visi trokšta savo vidinių kančių pabaigos. Toji graudi egzistencinė „nata“ suplakta su šiaurietišku humoru jausmu perteikia neblogą atpažįstamų mūsų pačių jausmų savaitgalius, kur draugų emocijos ir sąmonė keičiasi nuo to, kiek jie išgėrė alkoholio.

Nors filme viskas labai iš pažiūros linksma, tačiau, mano požiūriu, labiau suskambo begalinė žmogaus vienatvė, tiems, kuriems jau per trisdešimt, tiems, kuriems per dešimt metų nepavyko ne tik kad užkariauti pasaulio, bet ir sukurti paprastos normalios šeimos, todėl jaučiasi nevykėliai, atstumtais ir menkaverčiais. Po suomišku šypsniu švelniai srūva egzistencinės prasmės nebuvimas ir savęs realizavimo ilgesys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riba" / "Border" / "Gräns"

Sveiki,

Štai ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį, kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.

Na, sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika, kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.

Kartais skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį keistų, bet gerų filmų kraitį...

„Riba“ žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20 kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai – troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.

Nors pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai perteiktas filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Maištinga Siela