Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis voras" / "Holy Spider"

 Sveiki,

 

Kino festivalis „Lokys, liūtas iš šakelę“, kurie suinteresuoti perteikti Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių apdovanotus ir įvertintus filmus, šiemet siūlo pažiūrėti naujausią režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ (angl. Holy Spider) (2022), kuris nepraėjo pro Kanų kino festivalį nepastebėtas ir tapo vienu labiausiai aptarinėjamu šio sezono filmu, o pagrindinė aktorė Zar Amir-Ebrahimi pelnė geriausios aktorės įvertinimą. Ali Abbasio filmą su norvegų aktoriais „Riba“ seniai mačiau, bet tuo metu tai buvo vienas labiausiai įsimenančių filmų, peržengiančių tiek mąstymo, tiek fantazijos ribas visomis prasmėmis. Vaizduodamas skandinavų trolius realistiškai, manding, bent jau man absoliučiai anuomet nurovė stogą, o, pasirodo, dar ir režisierius – iranietis!

 

Visgi „Šventasis voras“ absoliučiai kitokio turinio, raiškos ir temos filmas, sakyčiau, tam tikra kritiška duoklė režisieriaus kraštams. Filmas persmelktas tamsiai niūriu Irano didmiesčio naktinių spalvų ir garsų, jis pasakoja apie gatvėje įsigalėjusią prostituciją. Nelaimingos moterys, spaudžiamos nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo yra priverstos uždarbiauti teikdamos seksualines paslaugas. Turint galvoje, jog tai Iranas, kuriame galioja griežti religiniai reglamentai, jos, žinoma, nėra apsaugotos. Viename Irano mieste atsiranda tokių prostitučių žudikas, kuris pasivadina Šventuoju voru ir imasi valyti miestą ir pasaulį nuo blogio. Šiuos nusikaltimus ima tirti vietos policija ir ambicinga žurnalistė iš Teherano Rahimi. Tad tik laiko klausimas, kada Šventasis voras sumedžios žurnalistę, kuri, ko ir galima buvo tikėtis, apsimes naktine plaštake, kad pati sumedžiotų žudiką...

 

Filmas paremtas tikra visą Iraną 2000-2001 metais sukrėtusi istorija, kada serijinis moterų žudikas tautos akivaizdoje, prisidengęs Alacho vardu, tapo netgi didvyriu. Šioje nelengvoje juostoje iš esmės nagrinėjamas ne tiek trileris-detektyvas, nes žudiką žiūrovas mato nuo pat pradžių, kiek pretekstas žudyti ir žudiko psichologija bei motyvai. Kaip paprastas vyras, kovodamas su asmeninėmis aistromis, gali fanatiškai įtikėti savo misija ir pradėti žudyti moteris. Dar baisesnis dalykas – visuomenės pateisinimas, netgi aistringas pritarimas nusikaltėliui, kuris man priminė biblinę sceną apie Jėzaus suėmimą ir nusikaltėlio Barabo paleidimą.

 

Kita labai svarbi filmo tema – moterų teisinė padėtis Irane. Už tiesą ir garbę kovojanti žurnalistė ant kortos stato viską, tačiau dėl to, kad ji netikėjusi moteris, Rahimi net negali išsinuomoti viešbutyje kambario. Patyrusi daug šmeižto ir neteisybės, spaudimą iš vietos policijos, ji vis vien ryžtasi eiti iki galo. Galiausiai režisierius kaip antitezę smurtiniam ir fanatiškam suaugusiųjų pasauliui pastato augančius žudiko vaikus, kurie iš pažiūros perima tėvo su motinos pritarimu idėjas apie smurtu grįstą teisingumo pasaulį. Paauglio kojos ant sesers gerklės filmo pabaigoje simbolizuoja ne tik fanatizmo tęstinumą, bet ir patriarchato valdžios diktatūrą moterų atžvilgiu.

 

Žiūrint filmą, nesunku suvokti tą klaikią ir iki absurdo įsigalėjusią Irano politinę ir pilietinę tikrovę, kurioje esti tiek daug nusikaltimų. Filmas apskritai iškelia ilgaamžes Irano tautos problemas, žinomos mums iš įvairių straipsnių, tačiau kinas tuo ir įdomus, kad jis geba perteikti labai suasmenintai ir artimai tai, kas dažniausiai atrodo kaip tolima distopija.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Riba" / "Border" / "Gräns"

Sveiki,

Štai ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį, kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.

Na, sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika, kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.

Kartais skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį keistų, bet gerų filmų kraitį...

„Riba“ žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20 kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai – troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.

Nors pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai perteiktas filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Maištinga Siela