Filmas: "Šventasis voras" / "Holy Spider"

 Sveiki,

 

Kino festivalis „Lokys, liūtas iš šakelę“, kurie suinteresuoti perteikti Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių apdovanotus ir įvertintus filmus, šiemet siūlo pažiūrėti naujausią režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ (angl. Holy Spider) (2022), kuris nepraėjo pro Kanų kino festivalį nepastebėtas ir tapo vienu labiausiai aptarinėjamu šio sezono filmu, o pagrindinė aktorė Zar Amir-Ebrahimi pelnė geriausios aktorės įvertinimą. Ali Abbasio filmą su norvegų aktoriais „Riba“ seniai mačiau, bet tuo metu tai buvo vienas labiausiai įsimenančių filmų, peržengiančių tiek mąstymo, tiek fantazijos ribas visomis prasmėmis. Vaizduodamas skandinavų trolius realistiškai, manding, bent jau man absoliučiai anuomet nurovė stogą, o, pasirodo, dar ir režisierius – iranietis!

 

Visgi „Šventasis voras“ absoliučiai kitokio turinio, raiškos ir temos filmas, sakyčiau, tam tikra kritiška duoklė režisieriaus kraštams. Filmas persmelktas tamsiai niūriu Irano didmiesčio naktinių spalvų ir garsų, jis pasakoja apie gatvėje įsigalėjusią prostituciją. Nelaimingos moterys, spaudžiamos nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo yra priverstos uždarbiauti teikdamos seksualines paslaugas. Turint galvoje, jog tai Iranas, kuriame galioja griežti religiniai reglamentai, jos, žinoma, nėra apsaugotos. Viename Irano mieste atsiranda tokių prostitučių žudikas, kuris pasivadina Šventuoju voru ir imasi valyti miestą ir pasaulį nuo blogio. Šiuos nusikaltimus ima tirti vietos policija ir ambicinga žurnalistė iš Teherano Rahimi. Tad tik laiko klausimas, kada Šventasis voras sumedžios žurnalistę, kuri, ko ir galima buvo tikėtis, apsimes naktine plaštake, kad pati sumedžiotų žudiką...

 

Filmas paremtas tikra visą Iraną 2000-2001 metais sukrėtusi istorija, kada serijinis moterų žudikas tautos akivaizdoje, prisidengęs Alacho vardu, tapo netgi didvyriu. Šioje nelengvoje juostoje iš esmės nagrinėjamas ne tiek trileris-detektyvas, nes žudiką žiūrovas mato nuo pat pradžių, kiek pretekstas žudyti ir žudiko psichologija bei motyvai. Kaip paprastas vyras, kovodamas su asmeninėmis aistromis, gali fanatiškai įtikėti savo misija ir pradėti žudyti moteris. Dar baisesnis dalykas – visuomenės pateisinimas, netgi aistringas pritarimas nusikaltėliui, kuris man priminė biblinę sceną apie Jėzaus suėmimą ir nusikaltėlio Barabo paleidimą.

 

Kita labai svarbi filmo tema – moterų teisinė padėtis Irane. Už tiesą ir garbę kovojanti žurnalistė ant kortos stato viską, tačiau dėl to, kad ji netikėjusi moteris, Rahimi net negali išsinuomoti viešbutyje kambario. Patyrusi daug šmeižto ir neteisybės, spaudimą iš vietos policijos, ji vis vien ryžtasi eiti iki galo. Galiausiai režisierius kaip antitezę smurtiniam ir fanatiškam suaugusiųjų pasauliui pastato augančius žudiko vaikus, kurie iš pažiūros perima tėvo su motinos pritarimu idėjas apie smurtu grįstą teisingumo pasaulį. Paauglio kojos ant sesers gerklės filmo pabaigoje simbolizuoja ne tik fanatizmo tęstinumą, bet ir patriarchato valdžios diktatūrą moterų atžvilgiu.

 

Žiūrint filmą, nesunku suvokti tą klaikią ir iki absurdo įsigalėjusią Irano politinę ir pilietinę tikrovę, kurioje esti tiek daug nusikaltimų. Filmas apskritai iškelia ilgaamžes Irano tautos problemas, žinomos mums iš įvairių straipsnių, tačiau kinas tuo ir įdomus, kad jis geba perteikti labai suasmenintai ir artimai tai, kas dažniausiai atrodo kaip tolima distopija.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela