Sveiki,
„Menas, mano supratimu,
nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant
jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia
menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai
ir bendriausiai tiesai. O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl,
kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik
tada, kai jis prisipažins esąs toks pat kaip ir visi.“
Šiuos žodžius ištarė
garsus prancūzų Alberas Kamiu (Albert Camus) 1957 metais, atsiimdamas
literatūros Nobelio premiją. Jo ilgoje ir gražioje kalboje apie menininko ir
rašytojo sampratą bei paskirtį visuomenėje išsakyta daug gražių minčių. Kai
kalbame viešai apie tai, kad menininkas turi turėti paskirtį, nes kitaip jo
funkcionalumas ir produktas yra nieko vertas, manding, išryškėja A. Camus šie
žodžiai, jog menininkas neturi niekam tarnauti, išskyrus bendriausiai tiesai.
Kalboje pabrėžiama, jog rašytojas yra toks svarbus, kaip atsvara svarstyklių
politinei lėkštelei, menininkas, kuris byloja žmogiškąsias patirtis, o ne ideologijas,
todėl jis yra arčiausiai kiekvieno iš mūsų kaip joks politikas niekada negali būti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą