Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Boratas 2"/ "Boratas. Sekantis filmas" / "Borat Subsequent Moviefilm"

 Sveiki skaitytojai,

Niekada nebuvau „Borato“ gerbėjas, tiesą sakant, tą filmą ištvėriau anuomet, prieš daugiau nei 10 metų, iki pusės. Neanalizavau nei komedijos elementų, nei istorinio konteksto, nei paties Borato, kuris man pasirodė tiesiog nevykęs klounas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti po 14 metų pristatomą antrąją filmo dalį ir jau pasižiūrėti į patį Boratą šiek tiek filosofiškiau. Jason Woliner režisuotas filmas „Boratas 2“ (kai kur verčiama su sąmoninga kalbos kultūros klaida „Boratas. Sekantis filmas“) (angl. Borat Subsequent Moviefilm) (2020) daugeliui tapo dar viena karantininė komedija.

Ar įmanoma vėl sublizgėti su tomis pačiomis idėjomis? Kvanktelėjęs stačiokas Boratas iš Kazachstano tampa naujausio karantininio sąmokslo teorijos esmine dalimi. Daugybę laiko praleidęs šalies sunkiųjų darbų lageryje, jis iškviečiamas vyriausybės slaptai misijai į JAV, kad pasaulio galingieji, ilgą laiką ignoravę Kazachstaną, pagaliau skirtų derą dėmesį. Netrukus Boratas susipažįsta su aptvare gyvenančia savo penkiolikmete dukra, kuri ilgėsi tėviško ryšio, tačiau Boratui jos būvimas pasitarnauja tik misijai... Žodžiu, Boratas su dukra atsiduria Amerikoje ir ten bando visomis išgalėmis prasibrauti kaip slapti agentai į elitą, kad dukra galėtų ištekėti už turtingo senio ir iš esmės įkūnytų Melanijos Trump svajonę.

Iš tikrųjų filmas labai man patiko. Seniai tiek besijuokiau iš visų tų amerikietiškų ir rytietiškų kultūrų nesuderinamumų. Kiekviename žingsnyje tyko kokia nors visuomenės elgesio stigmos parodija, pavyzdžiui, rytų moterų beteisiškumas puikiai koreliuoja su #metoo ir radikalaus feminizmo judėjimu, arba rytietiška vaikų knygelė apie masturbacijos žalą, jog vagina su dantimis, su juodaodės moters dėstymu apie tai, kad „nieko čia blogo“, arba stereotipinės kazachės transformacija į amerikietišką blondinę, o kur dar prarytas kūdikėlis nuo pyragaičio ir krūtų didinimo operacija... Žodžiu, šiame tirštame juoko Molotovo kokteilyje, manding, dega viskas, ką kasdienybėje esame linkę sureikšminti, šiauštis, baisėtis arba priimti besąlygiškai kaip tradicinę vertybę, kuri šio filmo kontekste pasirodo tik bukų avinų įsitikinimai.

Aišku, holivudiškai čia sužaidžiama dukters ir tėvo ryšio atsiradimu, uždailinama tais pačiais banaliais struktūriniais didaktiniais štrichais – be jų niekaip neapsieita, tačiau visumoje vis tiek šis filmas turi socialinio, visuomeninio, globalaus ir kartu tarpkultūrinio bendravimo kritikavimo. Kazachas, kuris savo dukrą augina narve ir sapalioja kaip XIX amžiaus „mokslininkas“, jog moterų smegenys nepritaikytos vairuoti automobilį, visgi mums suponuoja, kad tam tikrose kultūrose (ir nebūtinai Rytuose, o toje pačioje Amerikoje) gyvuoja požiūris, kad geriau tegu vadovauja vyras be kompetencijų, nei išsilavinusi moteris. Tas labai ryškiai matosi ir Lietuvoje, kai reikėjo rinktis tarp Nausėdos ir Šimonytės, o žmonės nubalsavo už „šlipsuotą“ aukštą bankininką, kuris neblogai surezga abstraktų populistinį sakinį apie „šalies gerovę kiekvienam“ , bet ne už netekėjusią, bet analitiniu mąstymu ir strateginiu mąstymu pasižyminčią Šimonytę. Ir žinoma, kad tiems žmonėms nepatiks šioji karti tiesa nei Lietuvos tikrovėje, nei Borato filme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela