Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai / "Seurapeli" / "Games People Play"

 Sveiki, kino ir Scanoramos žiūrovai,

Paskutiniuoju metu galvoju, kad man suomių komedijos labai patinka. Pernai per Scanoramos festivalį matyta suomių „Aurora“ išvertė mane iš kojų savo šiaurietiškais juokeliais, tad šiemet nusprendžiau taip pat nepraleisti progos pažiūrėti režisierės Jenni Tivoniemi kurtos komedijos „Suaugusiųjų žaidimai“ (suom. Seurapeli) (2020), kuri vėlgi, kaip ir aš tikėjausi, lengvai ir jaukiai praskaidrino nuotaiką.

Iš pradžių pagalvojau, kad filmas lietuviškam kontekste būtų labai panašus į realybę: susirenka senų draugų kompanija kur nors užmiestyje, prie ežeriuko su pirtele, šašlykais ir alkoholiu, ir tada prasideda šokiai, dainos, estrada bei... santykių aiškinimasis. Labai panašiai ir „Suaugusiųjų žaidimuose“, tik viskas vyksta suomiškoje aplinkoje – gilūs tyvuliuojantys ežerai, akmenuoti ir aukšti krantai, suomiška degtinė, šviesios poliarinės naktys... Žinokite, toji suomiška atmosfera šiame filme veikia! Filmas prasideda vaizdu, kaip veikėjai susiperka maistą, o baigiasi, kaip sekmadienį išmeta jų likučius ir pakuotes – suvartoto gyvenimo liekanos – žiedinė kompozicija.

Visgi draugų kompanijos problemos susideda iš myli-nori-negaliu. Patrakusi besiskirianti moteris ketina su draugėmis praleisti savaitgalį, tačiau draugės sukviečia visus paūžti gimtadienio. Kviečiami seni meilužiai ir mylimieji, vadinasi, visas likęs filmas suksis apie buvusius santykius, o kai kas nors įkauš – garantija! – dar ir permiegos. Iš esmės taip ir yra. Santykių perspektyvos siaurokos, primena dešimto dešimtmečių amerikietiškus draminius serialus, tačiau viską atperka suomiška atmosfera ir kultūriniai niuansai. Kai kurios filmo detalės iš ties mane sužavėjo, kaip antai laukimas pasaulio pabaigos – vienas iš veikėjų įsivaizduoja, kad netoli sprogo atominė elektrinė, todėl toks raudonas dangus, todėl išplaukia pastipusi žuvis... Veikėjai sumetę telefonus į pintinę laukia pasaulyje liudijimo, jog įvyks pabaiga, tačiau jie visi trokšta savo vidinių kančių pabaigos. Toji graudi egzistencinė „nata“ suplakta su šiaurietišku humoru jausmu perteikia neblogą atpažįstamų mūsų pačių jausmų savaitgalius, kur draugų emocijos ir sąmonė keičiasi nuo to, kiek jie išgėrė alkoholio.

Nors filme viskas labai iš pažiūros linksma, tačiau, mano požiūriu, labiau suskambo begalinė žmogaus vienatvė, tiems, kuriems jau per trisdešimt, tiems, kuriems per dešimt metų nepavyko ne tik kad užkariauti pasaulio, bet ir sukurti paprastos normalios šeimos, todėl jaučiasi nevykėliai, atstumtais ir menkaverčiais. Po suomišku šypsniu švelniai srūva egzistencinės prasmės nebuvimas ir savęs realizavimo ilgesys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela