Knyga: Virginie Despentes "Vernonas Subutexas" (1 dalis)

 Virginie Despentes. „Vernonas Subutexas 1“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 352.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau nuo pat vasaros vidurio planavau perskaityti pagarsėjusios prancūzų rašytojos Virginie Despentes (g. 1969) Man Booker International 2018 metais trumpajame sąraše atsidūrusią knygą Vernonas Subutexas 1 (pranc. Vernon Subutex, 1), pastaroji yra pirmoji trilogijos dalis. Antraštės ir skambios citatos „gąsdino“, kad knyga tikrai ne silpnų nervų skaitytojams. Pati rašytoja savo gyvenime yra patyrusi smurtą, buvo pankų ir kitų judėjimų aktyvistė, kurį laiką dirbo muzikos įrašų parduotuvėje – visi šie išgyvenimai daugiau ar mažiau paskolinti, kuriant Vernono, pagrindinio knygos veikėjo, asmenybę. Pati rašytoja teigė, kad pirmąją trilogijos dalį pradėjo rašyti 2010 metais, kai Varų Europoje siautė ekonominė krizė, o netrukus mirė ir garsioji Whiney Houston, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaisant santuokos ir dukters, turėjo intymią ir artimą gyvenimo palydovę Robin. Šis faktas paskatino sukurti Vernoną, kuris taip pat buvo garsaus mirusio roko žvaigždės draugas.

 

Užbėgdamas už akių, galiu drąsiai teigti, kad knygoje manęs asmeniškai niekas nešokiravo. Sodrus antrojo XXI a. dešimtmečio paryžietiškas boheminis gyvenimas daugiau ar mažiau tapo artimas ir dėl to, kad nebejaučiau egzotikos, didelės kultūrinės atskirties. Nes iš esmės tai, kas populiaru Prancūzijoje – rūbai, muzika, serialai – tuo pačiu laikotarpiu pasiekia ir mus, lietuvius. Tai masinio vartojimo epochos ir globalizacijos produkto knyga, kuri vaizduoja beviltiškos muselės nuolat besikeičiančiame pasaulyje bandymus išlaikyti stabilumą. Penkiasdešimtmečio Vernono Subutexo kartos žmonės vis dar turi stabus, įsitikinimus, garbina tam tikrą muziką, tačiau jų asmeninių gyvenimų kokybė romane rodo, kad visa tai labiau idealistinėje įsivaizduojamoje, fiktyvioje erdvėje, kuri labai mažai ką turi ką bendro su realybe.

 

Kol daugiasluoksniame romane skamba charakteringi ir prieštaringi veikėjų kalbėjimai ir intonacijos, akivaizdu, jog kiekvienas knygoje vaizduojantis individas primena atskilusią personą, apsitvėrusią nuo pasaulio politiniais, fašistiniais, feministiniais, liberalistiniais įsitikinimais. Visi veikėjai „verda“, kaip sakant, savose sultyse, tad įspūdis toks, kad knygoje neįvardyta svarbiausioji šių painių dekadansą patiriančių žmonių valančioji struktūra – saujelė lobistų, kurie pasidalijo ekonomika, nafta ir pinigais pumpuojamą pasaulį. Iš esmės, manding, knygoje vaizduojama prancūzų darbininkų klasė, kuri paskendusi savo iliuzijose ir įtikėjusi savo netikra laisve, kaip kad pats Vernonas, kuris nesukūrė jokios šeimos, neturi giminių, tačiau garbina pačią laisvės idėją, kad nieko neturėjimas – tai laisvė turėti viską. Idealistas su donkichotiškomis pažiūromis – štai kokią lobistai pakišo idėją vidurinės klasės vergams. Tai primena iš tikrųjų komunistinius laikus, kai žmonės dėl svajonės ir idealo ne tik mirė, bet ir žudė, tik pseudoliberalioje vakarietiškoje kultūroje, kur fone skamba roko muzika arba Britney Spears, kur McDonalde galima gauti mėsainį su antibiotikų doze ir kaifuoti atsidarius alaus skardinę kur nors aikštėje tarp balandžių, vyksta tos pačios komunistinės idėjos, tačiau akivaizdu, kad šioji kakofoniška linksmybių kultūra tėra tik imitacija vergams. Man šioji knyga nepaprastai politiška, tam tikra prasme, šiuolaikinis G. Orwelio „1984-ieji“, su jau išsipildžiusiomis prognozėmis.

„Šeštadieniais praduotuvėj jausmas kaip per riaušes. Visi Paryžiaus mergišiai, homikai, geziukai, stiliagos, negrai, urlos, studžiai, babajai, gatvės makleriai ir gražuoliai susirenka H&M matuotis naujausių mados skarmalų, visos tos kitam pasaulio gale vaikų rankomis pagamintos fuflos, kurią čia prakišinėja žydų kapitalas, - ir už tai dar reikia susimokėt. Blemba, kaip pats nedirbo H&M, niekada nebūtų sugalvojęs pirkt ten džinsų ar džemperio. Juo labiau šeštadienį. Reiktų vieną ar kelis kartus per dieną uždaryt parduotuvę su žmonėm ir visus išnuodyt dujom. Rimtai. Į tą skylę eina tik visokie daunai. Jau vien pažiūrėjus, kaip mergos visą dieną kurvų pozom raitos prieš veidrodį, sunku patikėt, kad tokios aukos neatsidžiaugia sulindusius į H&M skudurus (p. 320-321).“

 

Pertekusi pramogomis ir pasirinkimais vakarų europietis ima bodėtis kitais ir net pamažu niekinti tą įvairovę kaip beverčius spalvotus pakišus, iliuziją.

Virginie Despentes

 

Ne ką spalvingesnis atrodo ir pats Vernonas, kuris kurį laiką man buvo panašus į valkataujantį girtuoklį Frenką iš serialo Begėdis. Netekęs namų, jis slampinėja nuo vieno draugo, prie kito, kol galiausiai atsiduria gatvėje. Šiame fragmentuotame pasakojime mus pasakotojas nuveda į Vernono praeitį, sužinome, kiek ir kaip jis mylėjosi, kokius draugus turėjo, papasakoja apie darbą, kokias muzikos grupes klausėsi. Autorė įterpia beveik detektyvinį pasakojimą, paremtą internetine paieškos sistema. Veikėja Hiena ieško besibastančio Vernono, kuris su savimi turi 3 valandų trukmės mirusios roko žvaigždės filmuotą kokainu apsinešusią išpažintį. Šioji paieškos istorija apipinta kino industrijos užkulisiais, riebių cinikų portretais, net pornografinių nusenusių žvaigždžių Pamelos Kant ir Satanos Vodkos portretais. Visų šių personažų sodrius ir destruktyvius, nuoširdžiai ciniškus charakterius perteikia vientisas kakofoniškas pasaulio vaizdinys, jog viskas iš tikrųjų yra karikatūra, viskas visiems yra dzin, pochuij. Kartu po tais kibirkščiuojančiais į socialinę pogrindį nustumtais veikėjais puikiai išryškėja nužmoginimo, vilties uždusinimo ir prievartos getas, kurį vadiname Vakarietiška svajone, kur leidžiami narkotikai, neribotas seksas ir kiti dalykai, tačiau visuose veikėjuose tvoskia kosminis vienatvės šaltis.

 

Knygos vertimas stulbina. Vertėjui Pauliui Jevsejevui teko nemažai prigalvoti ir atrasti brutalaus slengo, gatvinio žargono, kuris išreikštų springstančio nuo materialaus pertekliaus ir meilės bado visuomenės kalbinę struktūrą. Kalbinė raiška nepaprastai šiam romanui svarbi, nes dėl jo knyga atrodo ritmiška, sodri, ją lengva skaityti kaip kokius internetinius absurdiškus komentarus ar geltonosios spaudos tekstus. Autorė kiekvienam veikėjui turi savitą žiūros kampą – ksenofobinį, homofobinį, seksistinį, dešiniųjų pažiūrų – kad kartais atrodo, jog veikėjai įkūnija visą mūsų „pažangios“ civilizacijos purvą. Kitą vertus, piktintis nereikia, nes tai ne Flobero laikai, kai jis už nuogos Emos vaizdavimą Ponios Bovari romane buvo patrauktas į teismą. Nors kai kurie skaitytojai vis dar mėgsta autorių tapatinti su pasakotoju.

 

Štai vienas iš daugelio antakius kilstelėti verčiančių fragmentų: „Ji galvoja apie tas kiaules feministes, kurios tik ir trina rankom: pažėkit, mes juk jums sakėm, kad seksas visada kenkia moterims. Tos nusenusios primadonos supermamytės, kurios pajunta savo pyzdas tik gimdydamos, oi, joms tai būtų nerealus kaifas – juk jos niekad nesutiko atskirt noro būti porno žvaigžde nuo troškimo, kad tave išprievartautų. Užtat Pamela žino, kad tai du skirtingi dalykai (p. 154).“

 

Visas tekstas primena svinguojantį narkotikais atmiežtą ir pagiriomis tvoskiantį karnavalą, kuriame savotiškai šoka XXI amžiaus žmogus, prasmegęs egzistenciniame pragare. Kitą vertus, įspūdis toks, kad jie visi dėl savo moralinių įsitikinimų to nusipelnę, bet iš antros pusės, atrodo, kad jie visi yra laikmečio ir masinio vartojimo aukos, įstrigusios klipatos, tarkim, šeštame Dantės pragare. Žmogus žmogui – vilkas, o štai, kai šnekama apie Ksavjė nuo smegenų vėžio mirusią kalytę, ar bomžės Olgos kadais numirusio šunėko, veikėjams byra ašaros, net tokiems didžiausiems cinikams kaip Ksavjė. Kodėl taip yra, kad šunį užjaučiame, o žmogus tegu eina pragaran? Toji iškreipta pasaulėžiūra, kas ją sukonstravo, kodėl gyvename pagal šios epochos vieną kultūrinį žmogaus niekinimo kurpalių? Štai tokios mintys kilo, skaitant Vernoną Subutexą.

 

Smagus pramoginis skaitymas iškelia ir tas neišrašytas, bet tarp eilučių puikiai perteiktas nykstančio pasaulio prasmes. Žmonės išsiilgę stabilumo, taikos ir tvarumo, nepakeičiamumo. Kai tave išspiria iš namų antstolis, kai tau per 50 ir nebegali įsidarbinti, tada imi jaustis kaip subraižytas vinilas, atsidūręs konteineryje: pakeistas geresne preke. Žmogus kaip epochos sraigtas, vergas, kaip greitai atsikratoma šiukšlė socialinių paribių sąvartyne. Žinoma, knygoje galima įžvelgti ne vien kritikos pasaulio lobistams, nors man tai ne tiek romanas apie rokerio amžiaus saulėlydį, apie bohemiško pasaulio degradavimą, kiek socialinė kritika, kuri sako: mes garbiname aukso veršį, netikrą laisvės pojūtį, kurį mums įbruko biurokratai ir lobistai. Maištingas kūrinys, kuris leidžia ir žavėtis, ir bjaurėtis, tačiau akivaizdu kaip du kart du, kad tai puikiai sužaistas manifestas prieš pasaulio neteisybės ir nelygybės įteisinimą.

 

Jūsų Maištinga Siela