Sveiki,
Jau labai seniai netyla kalbos
apie tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jaunieji studentai
yra muštruojami, žeminami ir kitaip „kūrybiškai ugdomi“. Nemanau, kad visi
dėstytojai tokie, tačiau teko toje terpėje susidurti su tokiais sovietiniais,
kurie būtinai iš jaunojo aktoriaus atims bet kokią viltį, kad jis palūžtų. Apie
alinančias repeticijas jau yra kalbėjusi ir Beata Tiškevič, kiti LMTA baigę
studentai. Viena įdomiausių kino lietuvių kino aktorių Severija
Janušauskaitė duodama interviu žurnalui „Nemunas“ taip pat bylojo apie
nesaldžias patirtis LMTA.
Kodėl taip svarbu palaužti? Kodėl
pirmiausia svarbu įrodyti, kad tu niekam tikęs, kad vėl gebėtum (susi)kurti
save? Kodėl kai kuriems dėstytojams svarbu sunaikinti tavo individualybę,
priklijuoti daugybę etikečių ir pridiegti nuostatų? Man kol kas šviečiasi tik
viena: mes kentėjome, dabar kentės jūsų karta. Toks kažkoks kerštaujančiųjų klubas.
Džiugu, kad atsiranda „prasimušančių“ pro šiuos barjerus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą