Dienos citata: Vytautas Toleikis apie švietimo krizę ir mokytojų perdegimą

 

 

„Tokio chaoso švietimo sistemoje dar nėra buvę. Jį sukūrė ne kas kitas, o švietimo vadybininkai, pradedant Švietimo ministerija ir jos padaliniais. Biurokratai sukūrė tiek daug žaidimo taisyklių, kad patys kaip į pelkę įsmuko iki kaklo. Tai didžiulė problema. Kas ją gali išspręsti? Turbūt niekas. Jeigu nori koją išsisukti, eik į švietimą.“ Vytautas Toleikis

 

Vytautas Toleikis yra etikos mokytojas, eseistas ir visuomenininkas. Straipsnyje jis teigia, kad žino, kas jam padeda išsaugoti pašaukimą (straipsnio nuoroda ČIA), meilę darbui ir palaiko jį, kai būna sunku: tai yra mokiniai, tik mokiniai. Toleikis taip pat akcentuoja, kad valdžia gali padaryti vieną gerą darbą – kuo mažiau trukdyti mokykloms, o švietimo sistemos pokyčiai, vadinami reformomis, tėra amžina kaita, kuri dirgina pedagogų bendruomenę.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Emilija Visockaitė apie šiuolaikinės muzikos klausymosi tendenciją

„Labai skiriasi tai, kaip klausausi lietuviškos ir užsienio muzikos. Vietinės dažniausiai klausausi tikslingai: perklausau naujus singlus, vis suku naujus albumus, peržiūriu vaizdo klipus, pagūglinu nežinomus vardus. O užsienio muzika pastaraisiais metais nukenčia – mano išmanymas daugiau į plotį nei į gylį. Tą daugeliui žmonių diktuoja „Spotify“ grojaraščių era, siūlanti begalę visokiausių atlikėjų dainų, apie daugumą kurių niekada nieko nesužinosi ir net neįdomu. Dabar dėmesys išskydęs, išsiliejęs plačiai, aprėpiantis daug skirtingų grojaraščių, bet niekur neįsigilinantis, daug klausymosi inercijos, užstrigimo vienam algoritmų sukurtam burbule. Šitai madai pasiduodu, nes ji svarbi šiuolaikinio muzikos patyrimo dalis“. Emilija Visockaitė

 

Šiaip neketinau skaityti Jurgos Tumasonytės parengto interviu su muzikos kritike Emilija Visockaitė (Muzikos kritikė Emilija Visockaitė: „Jei nauja muzika vis dar neerzina, tai dar nepasenai“),tačiau užstrigau eismo kamštyje ir kaip tik tas straipsnis po ranka. Suskaičiau su pasimėgavimu visą iki pabaigos ir jis labai įdomus ir keliantis minčių. Pirmąkart su E. Visockaite susidūriau tikriausiai skaitydamas „Literatūra ir menas“, kuriame protarpiais pasirodydavo autorės straipsniai. Norėtųsi gyvenime daugiau skirti dėmesio koncertams, muzikos atrankai, bet tendencija tokia, kad nebelieka laiko ir vis pagaunu save, kad kasmet muzikos naujos klausausi vis mažiau ir mažiau, todėl įsivedžiau tokią nerašytą taisyklę – kas vasarą, per atostogas, atsinaujinti grojaraštį. Kol kas visai neblogai sekasi. O šis straipsnis tiesiog priminė mano paties muzikos klausymosi tendencijas.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Gabija Grušaitė kritikuoja mokyklinę literatūros programą

 

Sveiki, skaitytojai,

„Čia ir yra pradinis taškas – švietimo sistema ruošia žmones, kurie netoleruoja neapibrėžtumo, taigi netoleruoja gyvenimo apskritai. Nes būtent gebėjimas ištverti nežinomybę ir vis tiek judėti į priekį yra bet kokio augimo, savito kelio paieškos ir tuo pačiu sėkmės sąlyga, kita vertus, totalitarinėse sistemose nėra jokios nežinios, nereikia priimti sprendimų, tik išmokti taisykles, kurias diktuoja socialinis elitas. Kokios ateities linkime Lietuvai? Ar norime auginti kartą, kuri galėtų toleruoti nekomfortą ir nepatogią tiesą, ar tokią, kuri ieškotų instrukcijų – ar pas populistinius pažadus dalijančius politikus, ar sąmokslo teorijose tamsiuose interneto vandenyse ar bukinančiuose darbuose?“ Gabija Grušaitė (paimta ir dienraščio 15min.lt)

Šiandien svarbi kai kuriems žmonėms diena, nes sprendžiasi jų likimas. Lietuvių kalbos valstybinis ir iš esmės mokyklinis egzaminas nulemia šių abiturientų gyvenimą. Kitą vertus, tie, kurie jau praėjo šį slenkstį, kasmet vis smarkiau tuo pat metu pasisako prieš pasenusią, nepažangią ir neaktualią literatūros mokyklos programą. Viena iš tokių – rašytoja ir menininkė Gabija Grušaitė, su kuria sutinku tik iš dalies. Pats puikiai prisimenu mokyklos suolą ir kaip sunkiai bei neįdomiai krimtau Donelaitį ir Vaižgantą, šiandienos mokiniui vos paskaitomą su žodynu, bet dažnam ir tai per sunku.

Protu suvokiu, jog brandus lietuvis turi kultūriniais pjūviais išmanyti literatūros raidos istoriją, jos evoliuciją, kontekstus, bet tiesa tame, kad, kaip G. Grušaitė teigė, pabaigus senuosius autorius (jau mirusius), nelabai lieka laiko naujiesiems, nes tada jau būna egzaminai ant nosies ir kartoji paprastai kanoninius autorius ir ties R. Gaveliu sustoji. Na, dar Marių Ivaškevičių, jeigu spėji.

Kitą vertus, programa eina sinchroniniais laikmečio epochų tąsomis, todėl daug integruota istorijos. Neapibrėžtumas, turint galvoje mokytojams sudėtus specialiųjų poreikių mokinius, mokinius, kurie su tekstais apskritai nebendrauja, mokinius, kurie apskritai svajoja, kad kuo greičiau baigtųsi pamokos ir t. t., nes tuos nelemtus tekstus reikia SUVOKTI, o tai yra tikras pragaras. Pabandykite atverti tekstą vidutiniams ar visiškai nemotyvuotiems ar net specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, kai jų yra 30 vienu metu skirtingo lygmens ir brandos. Pragaras mokytojui, pragaras mokiniui. Net apibrėžtume dažnas mokinys „plaukioja“, nesupranta, kuo skiriasi proza nuo lyrikos, nes nesugeba išmokti skiriamųjų bruožų net iš 10 karto, dažnai net per 12 metų, apie kokį neapibrėžtumo pasaulio pasirengimą mes galime kalbėti? Nekalbu apie prestižines mokyklas, o apie vidutines, suformuotas iš vargo visuomenės, o jų yra dauguma.

G. Grušaitė lyg ir kritikuoja mokytoją, kuri nepritarė anuomet K. Sabaliauskaitės iškeltai minčiai dėl kūrybinio rašymo, kuris teoriškai turėtų išlaisvinti nuo kanoniškumo, tačiau paskandintų didžiąją dalį mokinių. Skirtumas nuo šios mokytojos ir K. Sabaliauskaitės bei G. Grušaitės yra labai didelis, nes mokytoja yra praktikė, o jos – menininkės ir vizionierės (tikriausiai abi baigusios prestižines mokyklas, kurios bet ko nepriima), kurios norėtų, kad būtų geriau. Aš irgi norėčiau, tačiau gyvenime yra taip, kad džiaugiesi, jog mokinys paskaito tau bent kelis sakinius ir geba perteikti žodžiu, ką perskaitęs, dažnas pasako net 10 klasėje (aš nepamenu ką skaičiau prieš 5 minutes). Aišku, kad nebuvo įdomu, nes juk atsimename tik tai, kas dirgina. Pabandyk dešimtoką sudirginti Gaveliu, net provokuojant apie seksą ir keksą nebepavyks.

Visgi nereiktų nusiminti, nes tai paskutinis tokio griežtumo kanoninis egzaminas Lietuvoje, jau nuo 2023 metų diegiamas kitoks literatūros modelis, kur leista 30 procentų kūrinių patiems mokytojams pasirinkti ir duoti mokiniams (pirmyn – visas šiuolaikinis literatūros aruodas su vampyrais, seksu, mangais, sudėtingomis socialinėmis tapatybės problemomis, originalumu bei urbanistine kultūra ir kas tik tai norite), bet Grušaitė pamiršta, kad lietuvių visuomenė sensta, o lietuvių kalbos mokytojai, dažnai prie pensinio amžiaus ar maldomis išprašyti grįžti iš pensijos su pusantriniais etatais), pusę gyvenimo dėstę Šatrijos Raganą ir Joną Biliūną, kažin, ar atneš „iš savęs“ įdomių skaitymo patirčių? Tam tiesiog nesudarytos pedagoginės sąlygos, juk lituanistai net universitetuose išugdyti pagal mokyklinės programos naratyvą, ką gali mokytojas pasiūlyti po etatinių darbų, po darbų lovoje prieš miegą paskaitęs kokį lengvesnį romaną? Gal tik grybo sapnus... Kitas dalykas – legaliai gauti vienai klasei naujausios literatūros. Manote mokiniai kaip sovietmečiu perskaitys per naktį, kad perduotų kokią „Moneta ir labirintas“ ar „Baltieji prieš juoduosius“ draugui? Baikite juokus.

P. S. Gaila tik vieno, kad nukenčia labai mažytė Lietuvos saujelė, kuri iš tikrųjų galėjo potencialiai susigundyti literatūra ambicingai, bet kuri čia didesnė tada blogybė?

P. P. S. Galėtų būti įsteigtos atskiros literatūros sustiprintos klasės pasirinktinai, kurias lankant įskaitiniu būdu būtų galima kompensuoti normatyvaus egzamino balą, pavyzdžiui, pridedant 10-15 procentų. Bet ar to reikia, kai šalia kaip bičių koriai steigiasi tiksliųjų mokslų ir inovatyvių programų būriai su STEAM‘ais, atrodo, kad literatūra tampa net ne Pelene, o Piktąja pamote, kuri trukdo informatikams, inžinieriams baigti mokyklą gerais pažymiais.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie kultūros (ne)elitą

 Sveiki,

 

Yra toks Konstantino Kavafio eilėrašti „Belaukiant barbarų“, kuriame pats laukimas sunaikina iki tol klestėjusį miestą, nes laukimas „užaugino“ baimes ir lūkesčius. Giedrė Kazlauskaitė LRT „Kultūros savaitėje“ kalbėjo apie naujojo Kultūros ministro laukimą ir negailėjo tam tikrų kandžių ir tikslių minčių apie tai, kad dažnai kompetencijų neturintys žmonės diriguoja paradui. Kalbėdama apie „elitą“, autorė ironizavo „pasikultūrinusius“ žmones, kurie neturi žalio supratimo, kas iš tikrųjų vyksta kultūros visumoje. Ir žinoma, autorė atskiria „pasikultūrinimo“ kičo atstovus nuo tų, kurie geba reflektuoti meną pasauliniame kontekste, seka procesus, suvokia intelektualo badmirystę ir intelektualo („elito“ už 400 eurų) nudvasinimą.

 

Esminis, manau, dalykas, ką suokalbiškai retsykiais ir lepteli pati Ingrida Šimonytė ir kiti, kurie prasižioja apie kultūrą iš valdžios parapijos, yra tai, kad kultūra apskritai yra ekonomikos penkta koja šuniui. Vyrauja požiūris: jeigu kultūra neduoda piniginės naudos, kam jos reikia? Ir kitas niuansas, kad kultūra vis dar laikoma pramogos, pasilinksminimo gyvenimo dalimi, „atpildu“ po 8-12 valandų darbo, kuris dvasiai nėra būtinas, nes ekonomikoje nesukuria pridėtinės vertės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Severija Janušauskaitė apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstymo kultūrą

Sveiki,

 

Jau labai seniai netyla kalbos apie tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jaunieji studentai yra muštruojami, žeminami ir kitaip „kūrybiškai ugdomi“. Nemanau, kad visi dėstytojai tokie, tačiau teko toje terpėje susidurti su tokiais sovietiniais, kurie būtinai iš jaunojo aktoriaus atims bet kokią viltį, kad jis palūžtų. Apie alinančias repeticijas jau yra kalbėjusi ir Beata Tiškevič, kiti LMTA baigę studentai. Viena įdomiausių kino lietuvių kino aktorių Severija Janušauskaitė duodama interviu žurnalui „Nemunas“ taip pat bylojo apie nesaldžias patirtis LMTA.

 

Kodėl taip svarbu palaužti? Kodėl pirmiausia svarbu įrodyti, kad tu niekam tikęs, kad vėl gebėtum (susi)kurti save? Kodėl kai kuriems dėstytojams svarbu sunaikinti tavo individualybę, priklijuoti daugybę etikečių ir pridiegti nuostatų? Man kol kas šviečiasi tik viena: mes kentėjome, dabar kentės jūsų karta. Toks kažkoks kerštaujančiųjų klubas. Džiugu, kad atsiranda „prasimušančių“ pro šiuos barjerus.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Françoise Sagan "Sveikas, liūdesy"

Francoise Sagan. „Sveikas, liūdesy“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Bene garsiausias prancūzų rašytojos Francoise Sagan romanas Sveikas, liūdesy lietuvių kalboje perleistas jau nežinia kelintą sykį, šįkart turi viršelyje citatą iš The Time apie knygos turinį: „Juokingas, nepadorus ir itin prancūziškas“. Perskaitęs romaną pagalvojau: juokingas (?) tikriausiai to humoro nelabai supratau, nepadorus (?) ir kuo gi, taip pat nesupratau, bet, kad labai prancūziškas, tai gali sulinksėti ir avies galva, jeigu ji nėra kokia kimštinė ir nekabo ant sienos.

Sveikas, liūdesy iš tikrųjų itin prancūziškas. Autorė jį išleido būdama vos aštuoniolikos. Ir tai įvyko neįtikėtinoje epochoje – šeštajame dešimtmetyje, dar prieš visas seksualines revoliucijas. Skaitant kūrinį vis neatsiejau skandalingą autorės gyvenimą ir jos maištingą bei laikmetį pralenkusį gyvenimo būdą su jos talentu. Pabandyk, kad gudrus, parašyti taip romaną, kaip F. Sagan, kai tau viso labo septyniolika! Išties, kaip ir pačius prancūzus, taip ir lietuvius, tikriausiai žavi ne tiek pačios F. Sagan kūriniai, kiek jos asmenybė ir gyvenimas – narkotikai, alkoholis, biseksualumas, vaikai...

Apie ką galėjo rašyti išsilavinusi mergina šeštajame dešimtmetyje? Apie meilę, santykius, tobulą šeimą... Tiesą sakant, romano temos lyg ir nebūtų per toli nutolusios nuo to meto moterų rašytojų temų. Romane svarbu, kaip šeimos santykiai pavaizduoti. Pagrindinė veikėja – septyniolikmetė Sesilė (neįmanoma tikriausiai įžvelgti autobiografinių bruožų) su tėvu atostogauja ir ilsisi provincijoje nuo Paryžiaus šurmulio. Nors romane nėra akcentuota tėvo ir Sesilės santykių raida, tik štrichais paminėti keli faktai, akivaizdu, jog jų santykiai (kaip tėvo ir dukters) yra netipiniai. Sesilė myli tėvą besąlygiškai su visais jo donžuaniškais trūkumais, netgi pateisina jo seksualinį apetitą, taip iš pat pradžių atskleisdama savo nuovokumą, psichologinę gelmę, gudrumą ir mokėjimą manipuliuoti daug vyresniais už save. Iš esmės Sesilė neatsiejama nuo romano pasakotojos – jų balso intonacijos atskleidžia jaunos merginos to meto šiuolaikišką mąstyseną, kuri skaitytoją ir glumina, ir linksmina.

 Francoise Sagan.

Perskaičius romaną, galima dėti tašką, jog tai visgi kūrinys tarp pramoginės ir jau klasikos tapusios literatūros. Norėtųsi priklijuoti etiketę „kurortinis romanas“ ir jeigu jį būtų parašiusi kokia 25 metų rašytoją, kažin, ar šitaip stebintų kūrinio raiška ir mokėjimas atskleisti žmonių seksualinius santykius be banalybių. Autorei pavyko išvengti pornografijos ir apsiriboti vien tik erotiniais štrichais, todėl to nepadorumo tėra tik tiek, kiek gali kilti skaitytojo galvoje – o kas jei septyniolikmetė Sagan būtų paleidusi visą pornografinę tiradą? Tikriausiai kūrinys būtų suprastėjęs.

Tiesą sakant, Sveikas, liūdesy skaitosi lengvai, kaip melodramatiška telenovelių tipo knyga, labiausiai žavi prancūziškas aristokratiškas manieringumas (bravo vertimui!), kur net dukra į tėvą kreipiasi „jūs“ ir tos malonybinės veiksmažodžių galūnės tiesiog stebina savo keista arogancija, kuri kartais tampa ir ironiškų santykių išraiška. Jaunos kaprizingos merginos, mėgstančios išgerti viskį, pastangos išskirti tėvą nuo elegantiškos jam į žmonas tinkančios moters, primena išties lengvo turinio knygą. Netgi galima piktintis, kodėl suaugę taip patikliai reaguoja į jaunuolės banaliai rezgamas pinkles, netgi galima įtarti, kas Sesilę seksualiai traukia tėvas arba bent jau panašūs vyrų tipai – lengvabūdžiai, nemėgstantys planuoti, todėl ji nemyli atsidavusio savo jaunojo meilužio Sirilio. 

Nepasakyčiau, kad knyga sužavėjo. Daugiau ją galima skaityti kaip literatūriškai edukacinę knygą, bandant aprėpti arba dalinai suprasti, kas per literatūrinė ikona toji F. Sagan. Sveikas, liūdesy lengvai perkandamas romanas, kurio pagrindas gana banalokas – įnoringa dukrelė pavydi savo tėvo meilužėms ir trokšta tik laisvės, stabilios tėvo ir dukters kasdienybės. Iš esmės tai ne tik keistų prieraišių santykių panorama, bet ir maišto literatūra, visų pirma feministiškai, o galiausiai ir epochos bei moters kaip F. Sagan kūrybos svarba XX amžiuje. Knyga greit persiskaito, bet ji nepretenduoja išlikti tokia gili ir sukrečianti, kaip tai gali kiti autoriai ir kiti kūriniai. Nesigailiu skaitęs, tačiau kūrinys tikrai ne tas, kurį dėčiau prie „perliukų“.

Jūsų Maištinga Siela