Vladimir Nabokov. „Kalbėk, atmintie“ – Vilnius: Jotema, 2021. – 352 p.
Sveiki,
Pastarieji
metai, galima sakyti, lietuvių literatūros padangėje buvo Vladimir Nabokov
(1899-1977) metai, nes pasirodė ne viena jo knyga lietuviškai. Iki tol XX
amžiaus klasikas buvo bent jau Lietuvoje kurį laiką suvokiamas kaip
skandalingai aptariamo romano Lolita autorius, kurį, kaip byloja
pasakojimai, iš ugnies ištraukė būtent Nabokovo žmona ir pasauliui padovanojo
šedevrą. Po knygos Žvelk į arlekinus, atrodo, apie Nabokovą nieko ir
nebegirdėjome, kol leidyklos Jotema ir Rara nenusprendė prikelti
šio puikaus rašytojo. Pernai skaitytas romanas Pninas netikėtai tapo
vienu geriausiu pastarųjų metų skaitytų grožinės literatūros kūrinių su Laimanto
Jonušio stulbinamu vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad versti Nabokovą
nėra taip jau paprasta, to imasi tik prityrę vertėjai veteranai, todėl ir Vladimiro
Nabokovo memuarai Kalbėk, atmintie (angl. Speak, Memory)
taip pat pareikalavo nemenko vertėjos Rasos Drazdauskienės įdirbio.
Kalbėk,
atmintie iš esmės turi keletą paties V. Nabokovo redaguotų versijų.
Pirmasis variantas anglų kalba pasirodė 1951 metais, vėliau jau koreguotas ir
papildytas 1967 metais, likus dešimtmečiui iki autoriaus mirties. Šįkart recenziją
publikuoju be išsamios knygos turinio analizės, nes visko tikslingai aprėpti,
ką aprėpė knygos autorius, tikriausiai neįmanoma, nes viskas daugiau ar mažiau
taps tik knygos perfrazavimu.
Visgi
noriu subjektyviai atsiliepti apie šią įspūdingai (kaip šedevrą) įvairiuose
internetiniuose portaluose pristatomą knygą. Ji išties nelengva, nes joje
autorius kalba keliais prasminiais klodais, kuriuose šiek tiek labiau
literatūrą „paminkę“ skaitytojai beregint atpažins pasakotojo talentą. Memuaruose
pasakojama apie paties V. Nabokovo vaikystę carinėje Rusijos imperijoje iki
jaunystės dienų imigracijoje. Memuaruose nepaprastai svarbus
istorinis-kultūrinis kontekstas ir esminiai politiniai pasaulio lūžiai. Skaitant
galima justi du skirtingus pasakotojo pasaulius, vienas iš jų - iki 1917-ųjų Rusijos
revoliucijos, kada politiškai ir turtine prasme susisluoksniavusi carinės
Rusijos liaudis gyvena įprastą imperijos gyvenimą ir tą, kai į valdžią ateina
bolševikai, nužudo carą, o kažkada pasiturintys aristokratai yra priversti
bėgti iš šalies. Garsi ir turtinga Nabokovo giminė, apsupta prabangių vilų,
dvarų, aristokratų ir auklių iš Prancūzijos, nušviečia XIX amžiaus pabaigos ir
XX amžiaus pradžios carinės Rusijos aristokratų gyvenimą.
Autorius
laviruoja tarp individualizavimo ir istorinių faktų dokumentiškumo. Sakytume,
autorius sudursto faktorafinį istoriko stilių su jam būdingu skvarbiu grožinės
literatūros kalbėjimo polėkiu ir iš to išgauna kažin kokią savitą istorinės
patirties versiją, kurią įdomu skaityti jau vien dėl to, kad mes ten negyvenome
ir niekada nepatyrėme, ką reiškė būti tuo laikotarpiu aristokratu.
Vladimir Nabokov
Pasakojimas
užburia nuo pat pirmojo sakinio: „Lopšys supasi virš bedugnės ir sveikas
protas teigia, kad mūsų egzistencija nėra trumputis šviesos blyksnis tarp
dviejų tamsos amžinybių. Jos abi panašios kaip dvynės, tačiau į priešgimtinę
bedugnę žmogus dažniausiai žvelgia ramiau negu į tą, kurios linkui keliauja
(apytikriai puspenkto tūkstančio širdies dūžių per valandą greičiu) p. 15.“
Skirtingu
laikotarpiu ir šiek tiek skirtinga maniera parašyti skyriai buvo siūlomi ir
publikuojami skirtinguose leidiniuose. Bandyti vakarų pasauliui papasakoti, ką
reiškė Rusija iki revoliucijos ir ką reiškia būti rusų aristokratu bei ką
reiškia būti rusu imigrantu vakaruose, nuolat jaučiama toji intencija. Bet dar
ryškesnė pasakojimo intencija yra kruopštus savo asmeninės atminties
nagrinėjimas, tikslios ir autentiškos detalės, išnyrančios netikėtais rakursais
iš praeities, kurios stebina skaitytoją savo natūralumu ir taiklumu. Prisiminimai
apie šeimos banketus, atostogas, aukles ir aristokratišką auklėjimą, griežtus
mokytojus, jų tikslingai perteikti portretai stebina, nes prikelti iš atminties
tampa kartu ir literatūriniais portretais. Vienas įsimintiniausių veikėjų mokytojos
iš Prancūzijos vadinamos Madmuazelės paveikslas, kuri šitaip menkai
tesuprasdama rusiškai, nuolat įsižeisdavo, kai to norėdavo ir pajusdavo, kad
apie jos kraštus atsiliepia rusų aristokratai ne taip gerai, kaip jai atrodytų...
Knyga
iš tikrųjų yra lėtojo skaitymo kūrinys, kur kiek chaotiška ir išdrikusi
literatūrinė forma, perteikianti atminties klajojimo nenuoseklumą, iš tikrųjų
imituoja asociatyvios atminties klajones ir veikimą. Knygoje sentimentalumas
tampa ne trūkumu, o būdas perteikti rusų romantizmo dvasia persisunkusią
vaikystės nostalgiją. Autorius nevengia išklysti iš individualios istorijos ir „paklajoti“
po giminės istorijas su tiksliomis datomis ir kontekstinių aristokratų vardais
ir pavardėm, kurie istoriografams, manau, bus dar įdomesni. Kiekvienas skyrius
turi savitą temą, savitą fabulą, savitą atminties dalį, kuri besijungianti su
kitomis dalimis sukuria pasaulyje nesuprasto ruso tapatybės patirtį. Gal
literatūra yra būdas perteikti tą rusizmo svetur nesuprantamumą ir pagaliau
paaiškinti, kas yra toji pasaulyje kitur nesuprantama ruso dvasia? Jeigu ir yra
būdas apie tai kalbėti, tai V. Nabokovas, sakyčiau, yra labai arti to.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą