2022 m. gegužės 1 d., sekmadienis

Knyga: Vladimir Nabokov "Kalbėk, atmintie"

 Vladimir Nabokov. „Kalbėk, atmintie“ – Vilnius: Jotema, 2021. – 352 p.

Sveiki,

Pastarieji metai, galima sakyti, lietuvių literatūros padangėje buvo Vladimir Nabokov (1899-1977) metai, nes pasirodė ne viena jo knyga lietuviškai. Iki tol XX amžiaus klasikas buvo bent jau Lietuvoje kurį laiką suvokiamas kaip skandalingai aptariamo romano Lolita autorius, kurį, kaip byloja pasakojimai, iš ugnies ištraukė būtent Nabokovo žmona ir pasauliui padovanojo šedevrą. Po knygos Žvelk į arlekinus, atrodo, apie Nabokovą nieko ir nebegirdėjome, kol leidyklos Jotema ir Rara nenusprendė prikelti šio puikaus rašytojo. Pernai skaitytas romanas Pninas netikėtai tapo vienu geriausiu pastarųjų metų skaitytų grožinės literatūros kūrinių su Laimanto Jonušio stulbinamu vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad versti Nabokovą nėra taip jau paprasta, to imasi tik prityrę vertėjai veteranai, todėl ir Vladimiro Nabokovo memuarai Kalbėk, atmintie (angl. Speak, Memory) taip pat pareikalavo nemenko vertėjos Rasos Drazdauskienės įdirbio.

Kalbėk, atmintie iš esmės turi keletą paties V. Nabokovo redaguotų versijų. Pirmasis variantas anglų kalba pasirodė 1951 metais, vėliau jau koreguotas ir papildytas 1967 metais, likus dešimtmečiui iki autoriaus mirties. Šįkart recenziją publikuoju be išsamios knygos turinio analizės, nes visko tikslingai aprėpti, ką aprėpė knygos autorius, tikriausiai neįmanoma, nes viskas daugiau ar mažiau taps tik knygos perfrazavimu.

Visgi noriu subjektyviai atsiliepti apie šią įspūdingai (kaip šedevrą) įvairiuose internetiniuose portaluose pristatomą knygą. Ji išties nelengva, nes joje autorius kalba keliais prasminiais klodais, kuriuose šiek tiek labiau literatūrą „paminkę“ skaitytojai beregint atpažins pasakotojo talentą. Memuaruose pasakojama apie paties V. Nabokovo vaikystę carinėje Rusijos imperijoje iki jaunystės dienų imigracijoje. Memuaruose nepaprastai svarbus istorinis-kultūrinis kontekstas ir esminiai politiniai pasaulio lūžiai. Skaitant galima justi du skirtingus pasakotojo pasaulius, vienas iš jų - iki 1917-ųjų Rusijos revoliucijos, kada politiškai ir turtine prasme susisluoksniavusi carinės Rusijos liaudis gyvena įprastą imperijos gyvenimą ir tą, kai į valdžią ateina bolševikai, nužudo carą, o kažkada pasiturintys aristokratai yra priversti bėgti iš šalies. Garsi ir turtinga Nabokovo giminė, apsupta prabangių vilų, dvarų, aristokratų ir auklių iš Prancūzijos, nušviečia XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios carinės Rusijos aristokratų gyvenimą.

Autorius laviruoja tarp individualizavimo ir istorinių faktų dokumentiškumo. Sakytume, autorius sudursto faktorafinį istoriko stilių su jam būdingu skvarbiu grožinės literatūros kalbėjimo polėkiu ir iš to išgauna kažin kokią savitą istorinės patirties versiją, kurią įdomu skaityti jau vien dėl to, kad mes ten negyvenome ir niekada nepatyrėme, ką reiškė būti tuo laikotarpiu aristokratu.

Vladimir Nabokov


Pasakojimas užburia nuo pat pirmojo sakinio: „Lopšys supasi virš bedugnės ir sveikas protas teigia, kad mūsų egzistencija nėra trumputis šviesos blyksnis tarp dviejų tamsos amžinybių. Jos abi panašios kaip dvynės, tačiau į priešgimtinę bedugnę žmogus dažniausiai žvelgia ramiau negu į tą, kurios linkui keliauja (apytikriai puspenkto tūkstančio širdies dūžių per valandą greičiu) p. 15.“

Skirtingu laikotarpiu ir šiek tiek skirtinga maniera parašyti skyriai buvo siūlomi ir publikuojami skirtinguose leidiniuose. Bandyti vakarų pasauliui papasakoti, ką reiškė Rusija iki revoliucijos ir ką reiškia būti rusų aristokratu bei ką reiškia būti rusu imigrantu vakaruose, nuolat jaučiama toji intencija. Bet dar ryškesnė pasakojimo intencija yra kruopštus savo asmeninės atminties nagrinėjimas, tikslios ir autentiškos detalės, išnyrančios netikėtais rakursais iš praeities, kurios stebina skaitytoją savo natūralumu ir taiklumu. Prisiminimai apie šeimos banketus, atostogas, aukles ir aristokratišką auklėjimą, griežtus mokytojus, jų tikslingai perteikti portretai stebina, nes prikelti iš atminties tampa kartu ir literatūriniais portretais. Vienas įsimintiniausių veikėjų mokytojos iš Prancūzijos vadinamos Madmuazelės paveikslas, kuri šitaip menkai tesuprasdama rusiškai, nuolat įsižeisdavo, kai to norėdavo ir pajusdavo, kad apie jos kraštus atsiliepia rusų aristokratai ne taip gerai, kaip jai atrodytų...

Knyga iš tikrųjų yra lėtojo skaitymo kūrinys, kur kiek chaotiška ir išdrikusi literatūrinė forma, perteikianti atminties klajojimo nenuoseklumą, iš tikrųjų imituoja asociatyvios atminties klajones ir veikimą. Knygoje sentimentalumas tampa ne trūkumu, o būdas perteikti rusų romantizmo dvasia persisunkusią vaikystės nostalgiją. Autorius nevengia išklysti iš individualios istorijos ir „paklajoti“ po giminės istorijas su tiksliomis datomis ir kontekstinių aristokratų vardais ir pavardėm, kurie istoriografams, manau, bus dar įdomesni. Kiekvienas skyrius turi savitą temą, savitą fabulą, savitą atminties dalį, kuri besijungianti su kitomis dalimis sukuria pasaulyje nesuprasto ruso tapatybės patirtį. Gal literatūra yra būdas perteikti tą rusizmo svetur nesuprantamumą ir pagaliau paaiškinti, kas yra toji pasaulyje kitur nesuprantama ruso dvasia? Jeigu ir yra būdas apie tai kalbėti, tai V. Nabokovas, sakyčiau, yra labai arti to.

Jūsų Maištinga Siela 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą