Sveiki,
Kai
skaičiau C. Lispector „Žvaigždės valanda“, vis klausiau to vienintelio
klausimo: ar aš nesu monstras? Besiruošdamas skaityti Benjamin Labatut (g.
1980), Čilės rašytojo apsakymų rinkinį „Kai liaujamės suprasti pasaulį“,
jau beveik galiu būti tikras, kad klausimas apsivers iš vidinio į socialinį išorinį:
o ką reiškia būti genijumi, kai tave visi mato kaip beprotį? Koks tas tikrasis
genialumo ir beprotybės santykis? Vieną iš atsakymų pateikia pats rašytojas,
sakydamas, kad tiek vieni, tiek kiti geba matyti struktūras. Genijaus vieną
dieną anksčiau ar vėliau pasitvirtina, o bepročio tikriausiai taip ir lieka
neapčiuoptos psichodelinės struktūros. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu
perskaityti Labatuto knygą.
Visą
interviu su rašytoju galite perskaityti ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą