Knyga: Icchokas Meras "Lygiosios trunka akimirką"

 

Icchokas Meras. „Lygiosios trunka akimirką“ – Vilnius: Vaga, 1968. – 160 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dažnam iš mūsų mokyklinės programas atmintin įstringa tam tikri kūriniai. Vienas iš tokių, bent man, buvo lietuviškai rašęs Icchokas Meras (1934-2014) ir tikriausiai žymiausias romanas Lygiosios trunka akimirką. Pastarasis pasirodė 1963 metais ir tapo skaitomas pasauliniu mastu. Nors I. Meras per gyvenimą neparašė itin daug kūrinių, tačiau visą jo kūrybinę temą būtų galima įvardyti kaip vokiečių okupacijos metų įvykių vaizdavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Rašytojas net persikėlęs į Izraelį kūrė lietuviškai, o 2010 metais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nors prisimenu iš romano tik mokyklinių laikų nuotrupas, tačiau vedinas prisiminimų lengvai ir greitai perskaičiau šią knygą taip, tarsi kažkada (gal aname gyvenime?) būčiau ją visą nuodugniai perskaitęs.

Šiame nedideliame romane, kurį šešiolika trumpų skyrių, pasakojama Izaoko Lipmano, dažniausiai vadinama Izia, istorija Vilniaus žydų gete, kai tėvas sudarė su geto prižiūrėtoju Šogeriu nerašytą susitarimą, jog jo sūnus su esesininku sužais šachmatų partiją ir, jeigu Šogeris laimėsiąs, jis išvešiąs ir sunaikinsiąs geto vaikus, jeigu laimėsiąs Izaokas, vadinasi, pastarasis praloš savo gyvybę. Izaokas trokšta lygiųjų, nes tai reiškia, kad niekas nenukentės, o kol vyksta jų žaidimas, kurį visi stebi viešai, Izaokas permąsto savo šeimos ir geto žmonių gyvenimą.

Įtampos ir atsakomybės vertas jaunuolio žaidimas su vokiečiu gali pasibaigti bet kaip, tad skaitytojas yra vedamas tos įtampos iki galo. Izaokas maždaug septyniolikos metų vaikinukas, smarkiai įsimylėjęs Esterą ir ištikimai klausantis lenko Janeko. Estera nuolat balta kaip lauko ramunėlė sėdi ant dėžės, o Izia ant rąsto ir lepinasi poilsiu po sunkių stovyklos darbų. Kamuojami alkio jie įsivaizduoja esą žydų pasakos herojai – „Šimekas bėga pasitikti savo Bazios (p. 152),“ – kadangi pasitelkiant fantaziją, svajones lengviau išgyventi tikrovę. Kada svajonės, meilė, švelnumas vis dar labiau svarbios žydų gete, kuriame pamažu visi išvežami į Panerius sušaudyti, akivaizdžiai rodo ir gėlės. Izia nori padovanoti Esterai laukinių ramunių, nes gete gėlių nėra ir jas vartų sargybiniai draudžia įsinešti į getą. Gėlė tampa gyvybės, grožio ir meilės bei ištikimybės simboliu, Izia bandydamas įsinešti jų mylimai mergaitei ne kartą nuplakamas.

Kitą vertus knygoje aptariamos ir Izios brolių ir seserų (Inos, Rachilės, Basios, Rivos, Kasrielio) likimai, kurie nusakomi pranašiškais žydiškais įžanginiais sakiniais, kad žydas Abraomas Limpanas pagimdė vieną ar kitą vaiką. Nereikia to suprasti pažodžiui, žydų tradicijoje suteikti kam nors gyvybę reiškia ją pagimdyti. Taigi per visą istoriją brėžiami lemtingi geto siuvėjo Abraomo Lipmano atžalų likimai. Vienas iš jų, kad neišduotų žydų slėptuvių, turi nusižudyti, kita sušaudoma per vokiečių antpuolį prie Vilnelės, dar kita sučiumpama su žirniais rankose, dar viena tragiškai palūžta pagimdydama vokiečių eksperimentinį vaiką. Holokaustas apima visą Limpano šeimą, bet įdomiausia, kad romane pati širdgėla, paties Abraomo vaikų auka nėra reflektuojama, o tėvas neindividualizuojamas. Sunku pasakyti, ką ponas Lipmanas iš tikrųjų išgyvena, kai mato mirštančius savo vaikus, toks santykis romane, sakyčiau, pasirinktas neatsitiktinai, nes neįmanoma tekstu perteikti tos beprotybės ir skausmo, tad belieka lėta, vangi, šiek tiek apatiška geto žydų kasdieniška tėkmė, susitaikymas su mirtimi, kurios neišvengs nė vienas Lipmano vaikas.

Icchokas Meras

Pirmoji Izaoko meilė taip pat tragiška, jai nelemta išsiskleisti įprastomis humaniškomis sąlygomis. Paliegę, kraują pridavę, alkio ir darbo nualinti jaunuoliai trokšta tos laimės ir net ruošiasi į miškus partizaniniam judėjimui, žydų vyrai į getą paslapčiomis gabena ginklus, slėptuvėje nuolat klausomasi tarybinio radijo apie karo eigą, tačiau šiame pasakojime, kaip ir daugeliui žydų atsidūrus getuose ar koncentracijos stovyklose mažai vilties. Nors knygos idėja neapsiriboja vien žydu getu, štai lenkas Janekas, kuris savo noru prisisiuvo geltoną žvaigždę Izaokai sako: „Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas be tvoros (p. 36).“ Šioji nelaisvės ir karo apsuptyje esanti idėja man stipriai siejasi su Santiago H. Amigorena romanu Vidinis getas (Alma littera, 2020), kuriame pasakojama apie pabėgėlį, tačiau dėl sąžinės graužaties taip dvasiškai tebesantį gete.

Visgi knygoje veikėjai gana vienkrypčiai. Žydai, atrodo, vieni kitų neišduoda, vokiečiai yra agresoriai, o gete nėra nei vagių, nei parsidavėlių, tarsi viskas būtų pasakojime atskirta nuo pelų. Kitą vertus, šiame autentiškame pasakojime svarbi pozicija, juolab kad romanas parašytas remiantis autentiškais pasakojimais, prisiminimais ir troškinimu išsakyti istorinę tiesą.

Romane daug pasikartojimų, pasakotojas nuolat vis grįžta į scenas, nusako vis tomis pačiomis detalėmis, kad ir, pavyzdžiui, kad kiemelyje Estera sėdi ant dėžės, o Izia ant rąstų. Ritmiškas pasikartojimas – beviltiškos kasdienybės tėkmės vaizdavimas, nyki ir beprasmiška varomoji laiko tėkmė. Nemažai tekste ir sąlygiškumo, kai kada dialoguose vaizduojami gyvųjų, mirusiųjų ar čionai įsivaizduojamų artimųjų pokalbiai, tačiau vėliau apaiškėja, jog visa tai butaforija, viskas vyksta veikėjo galvoje. Tai atskiros vilties, svajonių ir ilgesio, o kai kada ir jau psichikos pakrikimą, nutolimą dėl sunkiai sveiku protu suvokiamos tikrovės vaizdavimo būdas, tad tekstas retsykiais toks vaiduokliškai persmelktas nuovargiu ir primena sapnišką tikrovę. Visgi svarbiausias pasakojimo varomasis elementas yra spėlionės, ar Izia toks protingas, kad sužais lygiąsias, o gal jis pernelyg didelis idealistas ir altruistas, kuris pasiaukos dėl tėvo, vaikų ir ypač dėl Janeko bei mylimosios Estrelos ir pats susinaikins pažemindamas visų akivaizdoje vokietį Šogerį. Šios paslapties neatskleisiu, patys turėtumėte perskaityti šią knygą, ji gerokai skiriasi nuo kitų autentiškų, neholivudinių bestselerių, pavyzdžiui, Balio Sruogos Dievų miškas ar Primo Levio Jei tai žmogus, bet kokiu atveju, romanas turi magiškos jėgos, neapčiuopiamumo, kurį kuria rašytojo vaizduotė, paveikta eksperimentinio bandymo perteikti grožiniu tekstu siaubingą istorinį liudijimą.

Jūsų Maištinga Siela