2022 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Filmas: "Jos vardas Prancūzija" / "France"

 

Sveiki,

Ne vienas prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje lietuvių auditorijai. Tikriausiai režisierių pamenate iš tokių darbų kaip „Kenkenas ir ateiviai“ (2018), „Žana“ (2019), „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (2017). Man asmeniškai prisimenamas kaip biografinio filmu su J. Binoche „Kamilė Klodel, 1915“ (2013) kūrėjas, na o jo naujausias filmas „Jos vardas Prancūzija“ (pranc. France) (2021) pasirodė „Kino pavasario“ pagrindinėje programoje, matyt, ir ne vien dėl šiuolaikinės tematikos, kiek dėl vienos geidžiamiausios šiuolaikinės prancūzų aktorės Lea Seydoux pasirodymo.

Istorija pasakoja apie išgalvotą labai populiarią prancūzų žurnalistę vardu Frans (kitaip sakant, Prancūzija). Ji yra geidžiama visų pokalbių šou, apie ją rašo dienraščiai, o kiekvienas jos žingsnis sekamas spaudos, ji garsi ir įtakinga, ji veda pagrindines šalies žinias, pati rengia ir ruošia reportažus iš ypatingų įvykių, visada stengdamasi pabrėžti ne auką, o savo gražų veidą. Tačiau Frans nelaiminga, kuo toliau stebime jos gyvenimą, tuo labiau suvokiame, kad karjera suėdė jos asmeninį gyvenimą, jos šalinasi sūnus, šalti santykiai su rašytoju vyru, tad vienintelis jos malonumas ir pareiga atrodyti kaskart puikiai ir nepadaryti lemtingos klaidos, o ji šioje istorijoje padarys ne vieną. Galiausiai Frans suserga depresija, ji išsekusi, trokšta gyvenimo prasmės, meilės, tačiau viešumo kupra ją kaskart slegia, ją atpažįsta visi ir visur.

Didžiausias šio filmo paradoksas, sakyčiau, visai vykęs, kad pagrindinė veikėja Frans pati yra žurnalistė, pati pelnosi iš kitų nelaimių duoną, tačiau pati dėl savo nesėkmių pelno duoną ir kitiems. Filmo pabaigoje ji ištaria lemtingus žodžius, kad karjera iš jos atėmė ir pareikalavo visko, bet ji žino, ką daro ir tai yra tiesiog jos pasirinkimas su visomis pasekmėmis.

Labai bijojau kokio nors feministinio filmo apie dar vieną nepakeliamą buvimą moterimi karjeriste, kuri grumiasi vyrų pasaulyje, istoriją, tai būtų per daug lėkšta. Galiausiai Frans, nors ir išdailinta, ji kelia dviprasmiškus klausimus, ką reiškia būti žmogumi, kai esi ikona. Vienu metu ji atrodo atgailaujanti ir jai rūpi nuskriausti žmonės, pati už avariją aukai sumoka apvalią sumą, tačiau čia pat kitoje scenoje ji su drauge tyčiojasi iš karo pabėgėlių. Iš vienos pusės ji trokšta romantikos, aistros, bet užsidaro kalnų sanatorijoje ir bando įveikti apatiją. Ji tarsi gyva, bet kartu retkarčiais pavirstanti į ledą. Manau, režisieriui pavyko sukurti tai, ką patiria šiuolaikiniai influenceriai, tą automatišką pamažu tapimu robotu, įtinkančiu produktu visuomenei, tačiau vis dar širdyje yra ir ilgesys paprastojo žmogaus gyvenimo. Frans balansuoja ties šiais dviem pasauliais, tačiau netektys ir nusivylimai vis labiau verčia gyventi ne skausmu, o „čia ir dabar“, atsisakant rytojaus ir vilties, nes neverta, kaip ji sako, pernelyg sureikšminti ateities. Tai kitoks filmas nei  lenkų ir švedų bendras filmas „Prakaituok!“, kuris vaizduoja jaunos merginos galutinį palūžimą, „Jos vardas Prancūzija“, apimantis prancūzų žiniasklaidos psichozę, rodo humaniškųjų poreikių didėjančią stagnaciją, pasirinkimą priimti ir tapti Prancūzijai tokiu veidu, kokį šalis nori matyti, kitaip sakant, aukoti žmogiškąsias svajones, pasiliekant karjeros sėkmę kaip pagrindinę priežastį vardan ko reikia gyventi. Aišku, Lea Seydoux buvo puiki.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9



Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą