Sveiki,
Ne
vienas prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas buvo pristatytas „Kino
pavasario“ festivalyje lietuvių auditorijai. Tikriausiai režisierių pamenate iš
tokių darbų kaip „Kenkenas ir ateiviai“ (2018), „Žana“ (2019), „Žanetė: Žanos d‘Ark
vaikystė“ (2017). Man asmeniškai prisimenamas kaip biografinio filmu su J. Binoche
„Kamilė Klodel, 1915“ (2013) kūrėjas, na o jo naujausias filmas „Jos vardas
Prancūzija“ (pranc. France) (2021) pasirodė „Kino pavasario“
pagrindinėje programoje, matyt, ir ne vien dėl šiuolaikinės tematikos, kiek dėl
vienos geidžiamiausios šiuolaikinės prancūzų aktorės Lea Seydoux pasirodymo.
Istorija
pasakoja apie išgalvotą labai populiarią prancūzų žurnalistę vardu Frans
(kitaip sakant, Prancūzija). Ji yra geidžiama visų pokalbių šou, apie ją rašo
dienraščiai, o kiekvienas jos žingsnis sekamas spaudos, ji garsi ir įtakinga,
ji veda pagrindines šalies žinias, pati rengia ir ruošia reportažus iš ypatingų
įvykių, visada stengdamasi pabrėžti ne auką, o savo gražų veidą. Tačiau Frans
nelaiminga, kuo toliau stebime jos gyvenimą, tuo labiau suvokiame, kad karjera
suėdė jos asmeninį gyvenimą, jos šalinasi sūnus, šalti santykiai su rašytoju
vyru, tad vienintelis jos malonumas ir pareiga atrodyti kaskart puikiai ir
nepadaryti lemtingos klaidos, o ji šioje istorijoje padarys ne vieną. Galiausiai
Frans suserga depresija, ji išsekusi, trokšta gyvenimo prasmės, meilės, tačiau
viešumo kupra ją kaskart slegia, ją atpažįsta visi ir visur.
Didžiausias
šio filmo paradoksas, sakyčiau, visai vykęs, kad pagrindinė veikėja Frans pati
yra žurnalistė, pati pelnosi iš kitų nelaimių duoną, tačiau pati dėl savo
nesėkmių pelno duoną ir kitiems. Filmo pabaigoje ji ištaria lemtingus žodžius,
kad karjera iš jos atėmė ir pareikalavo visko, bet ji žino, ką daro ir tai yra
tiesiog jos pasirinkimas su visomis pasekmėmis.
Labai
bijojau kokio nors feministinio filmo apie dar vieną nepakeliamą buvimą
moterimi karjeriste, kuri grumiasi vyrų pasaulyje, istoriją, tai būtų per daug
lėkšta. Galiausiai Frans, nors ir išdailinta, ji kelia dviprasmiškus klausimus,
ką reiškia būti žmogumi, kai esi ikona. Vienu metu ji atrodo atgailaujanti ir
jai rūpi nuskriausti žmonės, pati už avariją aukai sumoka apvalią sumą, tačiau
čia pat kitoje scenoje ji su drauge tyčiojasi iš karo pabėgėlių. Iš vienos
pusės ji trokšta romantikos, aistros, bet užsidaro kalnų sanatorijoje ir bando
įveikti apatiją. Ji tarsi gyva, bet kartu retkarčiais pavirstanti į ledą.
Manau, režisieriui pavyko sukurti tai, ką patiria šiuolaikiniai influenceriai,
tą automatišką pamažu tapimu robotu, įtinkančiu produktu visuomenei, tačiau vis
dar širdyje yra ir ilgesys paprastojo žmogaus gyvenimo. Frans balansuoja ties
šiais dviem pasauliais, tačiau netektys ir nusivylimai vis labiau verčia
gyventi ne skausmu, o „čia ir dabar“, atsisakant rytojaus ir vilties, nes
neverta, kaip ji sako, pernelyg sureikšminti ateities. Tai kitoks filmas nei lenkų ir švedų bendras filmas „Prakaituok!“,
kuris vaizduoja jaunos merginos galutinį palūžimą, „Jos vardas Prancūzija“,
apimantis prancūzų žiniasklaidos psichozę, rodo humaniškųjų poreikių didėjančią
stagnaciją, pasirinkimą priimti ir tapti Prancūzijai tokiu veidu, kokį šalis
nori matyti, kitaip sakant, aukoti žmogiškąsias svajones, pasiliekant karjeros
sėkmę kaip pagrindinę priežastį vardan ko reikia gyventi. Aišku, Lea Seydoux
buvo puiki.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 5.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą