Filmas: "Jos vardas Prancūzija" / "France"

 

Sveiki,

Ne vienas prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje lietuvių auditorijai. Tikriausiai režisierių pamenate iš tokių darbų kaip „Kenkenas ir ateiviai“ (2018), „Žana“ (2019), „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (2017). Man asmeniškai prisimenamas kaip biografinio filmu su J. Binoche „Kamilė Klodel, 1915“ (2013) kūrėjas, na o jo naujausias filmas „Jos vardas Prancūzija“ (pranc. France) (2021) pasirodė „Kino pavasario“ pagrindinėje programoje, matyt, ir ne vien dėl šiuolaikinės tematikos, kiek dėl vienos geidžiamiausios šiuolaikinės prancūzų aktorės Lea Seydoux pasirodymo.

Istorija pasakoja apie išgalvotą labai populiarią prancūzų žurnalistę vardu Frans (kitaip sakant, Prancūzija). Ji yra geidžiama visų pokalbių šou, apie ją rašo dienraščiai, o kiekvienas jos žingsnis sekamas spaudos, ji garsi ir įtakinga, ji veda pagrindines šalies žinias, pati rengia ir ruošia reportažus iš ypatingų įvykių, visada stengdamasi pabrėžti ne auką, o savo gražų veidą. Tačiau Frans nelaiminga, kuo toliau stebime jos gyvenimą, tuo labiau suvokiame, kad karjera suėdė jos asmeninį gyvenimą, jos šalinasi sūnus, šalti santykiai su rašytoju vyru, tad vienintelis jos malonumas ir pareiga atrodyti kaskart puikiai ir nepadaryti lemtingos klaidos, o ji šioje istorijoje padarys ne vieną. Galiausiai Frans suserga depresija, ji išsekusi, trokšta gyvenimo prasmės, meilės, tačiau viešumo kupra ją kaskart slegia, ją atpažįsta visi ir visur.

Didžiausias šio filmo paradoksas, sakyčiau, visai vykęs, kad pagrindinė veikėja Frans pati yra žurnalistė, pati pelnosi iš kitų nelaimių duoną, tačiau pati dėl savo nesėkmių pelno duoną ir kitiems. Filmo pabaigoje ji ištaria lemtingus žodžius, kad karjera iš jos atėmė ir pareikalavo visko, bet ji žino, ką daro ir tai yra tiesiog jos pasirinkimas su visomis pasekmėmis.

Labai bijojau kokio nors feministinio filmo apie dar vieną nepakeliamą buvimą moterimi karjeriste, kuri grumiasi vyrų pasaulyje, istoriją, tai būtų per daug lėkšta. Galiausiai Frans, nors ir išdailinta, ji kelia dviprasmiškus klausimus, ką reiškia būti žmogumi, kai esi ikona. Vienu metu ji atrodo atgailaujanti ir jai rūpi nuskriausti žmonės, pati už avariją aukai sumoka apvalią sumą, tačiau čia pat kitoje scenoje ji su drauge tyčiojasi iš karo pabėgėlių. Iš vienos pusės ji trokšta romantikos, aistros, bet užsidaro kalnų sanatorijoje ir bando įveikti apatiją. Ji tarsi gyva, bet kartu retkarčiais pavirstanti į ledą. Manau, režisieriui pavyko sukurti tai, ką patiria šiuolaikiniai influenceriai, tą automatišką pamažu tapimu robotu, įtinkančiu produktu visuomenei, tačiau vis dar širdyje yra ir ilgesys paprastojo žmogaus gyvenimo. Frans balansuoja ties šiais dviem pasauliais, tačiau netektys ir nusivylimai vis labiau verčia gyventi ne skausmu, o „čia ir dabar“, atsisakant rytojaus ir vilties, nes neverta, kaip ji sako, pernelyg sureikšminti ateities. Tai kitoks filmas nei  lenkų ir švedų bendras filmas „Prakaituok!“, kuris vaizduoja jaunos merginos galutinį palūžimą, „Jos vardas Prancūzija“, apimantis prancūzų žiniasklaidos psichozę, rodo humaniškųjų poreikių didėjančią stagnaciją, pasirinkimą priimti ir tapti Prancūzijai tokiu veidu, kokį šalis nori matyti, kitaip sakant, aukoti žmogiškąsias svajones, pasiliekant karjeros sėkmę kaip pagrindinę priežastį vardan ko reikia gyventi. Aišku, Lea Seydoux buvo puiki.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seklieji vandenys" / "Seklūs vandenys" / "Ma Loute" / "Slack Bay"

Sveiki,

Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas „Seklūs vandenys“, o kai kur pristadoma kaip „Seklieji vandenys“ (pranc. Ma Loute) (2016) buvo pristatytas Scanoramos kino festivalyje. Tai jau antrasis šio režisieriaus mano matytas filmas. Pirmasis „Camlle Claudel 1915“ be fantastiško Juliette Binoche pasirodymo nepaliko didesnio įspūdžio. Štai naujasis darbas absoliučiai kitoks tiek raiška, tiek žanru ir jame vėl matome Juliettte Binoche, kuri sukuria įnoringos ir manieringos aristokratės vaidmenį.

Filmas absoliučiai „nenormalus“, tokių komentarų galima pasigraibyti internete, tačiau ką iš tikrųjų kuria režisierius? Pasakojimas vyksta prie jūros, XIX amžiaus pabaigoje ir čia žaidimo taisyklės labai paprastos: prifarširuotoje laikmečio ženklų istorijoje pasakojama detektyvinė istorija, kurioje pasireiškia žmonių ydingoji pusė: nuo puikybės pertekliaus iki sunkiai suvokiamų kanibalizmo apraiškų, incesto ir visko, kas kelia kraupulį. Visa tai pateikiama kaip teatre, klišėmis perspaudžiant viską, kas įmanoma ir tokiu būdu kuriama unikali logiškai atvirkštinė filmo atmosfera, kuri įgauna makabriško žvilgsnio į moralės ir etiketo perpildytą laikmetį. Iš vienos pusės tai labai žavu, nes viskas primena truputį nesąmoningą kraupią fiestą, bet kartu filmas kiek negyvas, pilnas pauzių, klišinių susižvalgymų, kurie dažniausiai nieko nesako ir yra tik dėl to, kad tai klišė. Berniukas brendantis ir nešantis translytį mylimąjį irgi kiek atrodo kvailai, kai tiesiog tylima ir bandoma lyg išgauti makabriško metafizinės ugnelės, tačiau vaizdas atrodo padrikęs ir pernelyg teatrališkas, daug ką užglaisto tiesiog pakrantės peizažai.

Žinoma, savaime filmas nei itin stiprus, nei labai prastas. Toks žaidybinis režisieriaus žvilgsnis, norint sukurti kažką nestandartiško pagal jau naudotas kine žaidimo taisykles. Puikūs prancūzų aktoriai, neblogai pagautos kai kurios žaismingos situacijos, tačiau po visos maskaradinės kanibalistinės puotos, likau pustusčiu skrandžiu.

P.S. Filmas Kanų kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią garso takelį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100 

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kamilė Klodel 1915" / "Camille Claudel 1915"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų režisierius Bruno Duront Berlyno kino festivalyje pristatė biografinę dramą „Kamilė Klodel 1915“ (pranc. Camille Claudel 1915) (2013). 1988 metais šis režisierius jau buvo pastatęs filmą apie šią prancūzų skulptorę, tačiau režisieriui knietėjo grįžti ir, matyt, kažką dar išsiaiškinti. Na, o aš šį filmą pasirinkau pratęsdamas aktorės Juliette Binoche naujausių filmų repertuarą ir galiu pasakyti, kad šis filmas tikriausiai žiūrėjosi sunkiausiai, lyginant su „Zils Marijos debesimis“ Ir „Tūkstantį kartų labanakt“.

Filmas turi europietiško kino tradicijos, tačiau dėl filmo „gerumo“ drįsčiau pasiginčyti. Vertinant objektyviai, filmas išties geras – neįtikėtinai (kaip visada) gera Juliette Binoche vaidyba. Kiek girdėjau, režisierius dažniausiai renkasi neprofesionalius aktorius, bet šįkart padarė išimtį ir tikrai ne be reikalo, nes kino kritikai pastebėjo ir spėjo jau įvertinti J. Binoche pasirodymą šiame filme. Filmas vizualiai gražus, šaltokas, skausmingas dėl pagrindinio personažo, akcentuotos emocijos plotmės, jų svyravimai, viltys, kurios pasmerktos niekada neišsipildyti... Žvelgiant subjektyviau, filmas man pasirodė pernelyg nuobodus ir visai ne dėl pasirinktos medžiagos – ji puiki. Tiesiog režisierius pasuko momentalumo keliu, kuris gana rizikingas. Aš kaip žiūrovas dažniausiai iš filmo tikiuosi intrigos, o šiame filme jos nebuvo visai. Aišku, filmas ne siužetinis ir režisierius tikino, kad nereikia pasakoti likimo biografijos ir užtenka tik kelių minučių gyvenimo atkarpos, kad nuskambėtų žmogiškoji tiesa, tačiau šios minutės tapo kažkokios ištęstos, ilgos ir nuobodokos...

Aišku, būta nuostabiai puikių, europietiškų filmo scenų ir momentų. Filmas orientuotas ne į siužetą, o į Kamilės Klodel emocines būsenas pirmaisiais gyvenimo metais religinio pobūdžio beprotnamyje-prieglaudoje. Stambūs pirmo kadro rakursai leidžia mėgautis J. Binoche kuriamo personažo veido išraiškomis, sutrikusių emocijų bangavimu – ant to filmas ir laikosi. Visa kita, pvz., religingojo brolio pasirodymas, maldos, pasivaikščiojimai po kalnus tapo tik papildais, iliustracijomis, karkasiniais užpildymais, kurie buvo būtini, tačiau man kaip žiūrovui nesuteikė itin didelio malonumo. Nesant siužetui, nesant intrigai, o tik personažo psichinei būsenai, filmas ima varginti...

Kažkas bandė šį filmą lyginti su kitu prancūzų filmu „Serafina“ (2008). Mano nuomone, „Serafina“ yra šedevras, o štai „Kamilė Klodel 1915“ tiesiog pernelyg plūduriuojantis filmas, aišku, subtilus, tačiau itin specifinis, reikalaujantis įtemptos akies, stebint kiekvieno personažo veido raumens krūptelėjimo, o „Serafina“ apima ištisą epochą, emocijų evoliuciją, todėl „Kamilė Kloudel 1915“ atrodo tarsi musė gintare – filmas, kuris niekur nenuveda.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela