Filmas: "Tikai žvėrys" / "Seules les bêtes" / "The Only Animals"

 Jūsų Maištinga Siela

Sveiki, svajotojai ir kino žiūrovai,

Ne taip dažnai tenka matyti prancūzų kriminalinių dramų, apskritai mėgstu detektyvinio siužeto filmus, o jeigu jie dar sukurti kitoniškai, neįprastai, įtraukiai, tada esu neabejingas. Panašiai nutiko su prancūzų režisieriaus Dominik Moll filmu „Tiktai žvėrys“ (pranc. Seules les bêtes) (2019), kuriame pasakojama keletas susikertančių pasakojimų, kurie sukasi apie kelis kriminalinius įvykius iškart.

Siužetas lyg ir paprastas: patiklus prancūzų fermeris susirašinėja iš savo ūkio su nepažįstamąja, nes nebejaučia potraukio žmonai, tad net negalvodamas, kad jo internetinė draugė yra Afrikoje įsitaisęs sukčius, kuris prisidengęs merginos pornografiniais vaizdiniai suka istoriją apie mirusį tėvą ir kitas problemas, tiki jos žodžiais. Visą filmą vis galvojau, ar Europoje vis dar gali būti tokių patiklių vyrukų, kurie įsisvaigę savo fantazijose bėga pervesti moteriai, su kuria net neturėjo „skaipinio“ pokalbio, pinigų? Negana to, jis naiviai tiki, kad kaimelyje apsistojusi panašios išvaizdos moteris yra toji iš pornografinių vaizdų...

Žodžiu, naivius ir gyvuliškai gašlius vyro fantazavimus paslepia puikus šios kriminalinės istorijos montažas, nes istorija eina nuo atgalios prie kriminalo ištakų t. y., buvusius vaizdinius netrukus papildo naujos perspektyvos, daug ką netikėtai paaiškina, ar tai būtų aistringas lesbiečių romanas, ar vyro, savo fermoje tarp presuoto šieno slepiančio moters lavoną, istorijos. Veikėjai šiek tiek utriruoti šizofreninėmis obsesijomis, pakrikę, bet ne tiek, kad visiškai virstų kino idėjinėmis karikatūromis. Iš vienos pusės viskas logiškai pateisinama kaip kokiame gerai supresuotame mini „Netflix“ seriale, o iš kitos – žiūrėti viską atbuline tvarka tampa ir dideliu detektyviniu žaidimu, kuris pasiteisina, išlaiko pramogą, įtampą ir intrigą.

Didžioji dalis istorijos perteikiama žiemą, bet čia įpinama ir afrikietiška istorija apie internetinius sukčius, jų gyvenimus traumuojantį ir ne pačių geriausių išeičių ieškoti verčiantį skurdą. Juodaodė moteris Monika akivaizdžiai sako savo dukters tėvui, kad liks kaip „palydovė“ savo baltajam vyrui, nes taip geriausia jai ir jųdviejų dukrai. Tuo pačiu pinigų ir staigaus praturtėjimo troškimas veikėjas veda per apgaulės baltaodį europietį, savo kriminale naudodamas ir afrikietišką šamanizmą... Filmas praplečia Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos kriminalinius galios ryšius, tad net gyvendami padvaluose su laptopais internetiniai troliai beveik taip pat sunkiai stengiasi užsikalti, kaip europiečiai ūkininkai. Filme klausiama: ar galioja tiek vienai, tiek kitai pusei kokie nors moraliniai saugikliai, ar pateisinama viskas galios ir aistros žaidimuose? Šiaip labai pavykęs filmas, net nesitikėjau, kad taip įtrauks ir išlaikys dėmesį iki paskutinio kadro.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amžinai jauni" / "Les Amandiers" / "Forever Young"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.

„Amžinai jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima, tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos problemas.

Filmą besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje, galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti, susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius, kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų, nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti toksiška.

Filme rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas, veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs, kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais, kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir patirti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "85 metų vasara" / "Vasara '85" / "Été 85"

Sveiki,

 

Tikriausiai esu matęs nemažą dalį prancūzų režisieriaus Francois Ozono filmų, tad galiu drąsiai sakyti, kad režisierius yra išbandęs nemažai žanrų, pradedant spalvingais miuziklais, absurdiškomis komedijomis ir baigiant tamsiais ir šiurpiais detektyvais. Kai kada stebindavo, kai kada juokindavo. Paskutiniojo dešimtmečio derlius buvo gana brandus, F. Ozon, kaip ir Pedro Almodovaro, buvo pasiekęs gana aukštą kartelę, tačiau paskutinis jo filmas „Vasara ’85“, o dar kai kur verčiama kaip „85 metų vasara“ (pranc. Été 85) (2020), jis tarsi grįžta prie savo trumpametražių dešimtojo dešimtmečio filmų temų ir energetikos. Iš to laikotarpio pamenu nebent „Vasaros suknelė“ (1996), kurio motyvas aprengti vaikinuką suknele, iš dalies savaip panaudotas ir šiame filme.

 

F. Ozon nebuvo ir niekada nebus vien tik LGBTQ kino režisierius, štai kodėl jis įdomus, nes jį domina ir kitas pasaulis, ne vien homoseksualus, tačiau tenka pripažinti, kad homoerotika „prasimuša“ net pačiuose tamsiausiuose jo filmuose. Naujausias filmas „Vasara ’85“ pasakoja apie kurorte prie jūros gyvenantį jaunuolį Aleksį, kuris nori būti vadinamas Aleksu. Neseniai baigęs mokyklą, jis žavisi literatūra, galvoja apie savo ateitį, studijas, kovoja su tėvo primestais lūkesčiais – tokia jo kasdienybė. Vieną vasaros dieną jis išplaukia būriuoti, užmiega, o kai prabunda, jis pamato artėjančią audrą, tačiau viskas apsiverčia. Galiausiai vaikiną išgelbėja pro šalį plaukęs kitas vaikinas ir tarp jų užsimezga draugystė. Toji draugystė greitai įgauna homoseksualių simpatijų ir netrukus du jauni vaikinai tampa meilužiais...

 

Šalia pasakojama Davido, antrojo vaikino, tėvo netekties istorija. Kaip galima suprasti, Davidas manipuliuoja, nes nėra atsigavęs po tėvo netekties, jam santykiai tai tik nuotykis, jis nesiekia pastovumo. Vienas dirbtiniausių filme momentų tampa susitarimas tarp vaikinų, kuris neva pirmasis numirs, likęs turės sušokti ant jo kapo. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog siužetas pakryps taip, kad būtent filmo razina taps šioji pranašiška frazė. Tiesą sakant, viskas filme kurortiškai naivu, neįtikėtina ir dirbtina. Režisieriui, žinoma, pavyko išgauti kažką panašaus į Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ LGBT versiją, kur viskas perdėtai nenatūralu, perspausta ir netgi infantilu. O kas sakė, kad jaunuolių įsimylėjimas nėra toks? Juokingiausi momentai, žinoma, buvo trys: 1) vaikinas persirengia mergina, kad morge pamatytų mirusį vaikiną; 2) jis lenda prie gedinčios motinos, ir nesuvokia deramai, kad ji jį regi kaip atpirkimo ožį, žodžiu, kaip žudiką; 3) jis naktį šoka ant kapo, klausydamasis Rod Stewart „I‘m Sailing“ dainos. Makabriška, dirbtina, neįtikina. Toks twink stiliaus mirtimi paaštrintas romaniūkštis, įprasminti paaugliškiems jausmais.

Atrodo, daug turėtų atpirkti 1985-ųjų metų rekonstrukcija – šukuosenos, garso takelis, rūbai, bendravimo maniera, nešiojamos „ausinkės“, tačiau niekuo nebenustebinsi, nes dabar didžioji dalis pop muzikos ir muzikos vaizdo klipų atkapstė būtent šį dešimtmetį ir pavertė savotišku epochos fetišu. Kitą vertus, suprantu, kad pačiam F. Ozonui šis dešimtmetis ir metai labai svarbūs, jis idėjų sėmėsi iš savo patirties, gal net perkūrė savo paties romantinius vienos vasaros santykius ir pavertė šiuo filmu. Žiūrėti buvo lengva, visą laiką šypsojausi, lyg žiūrėčiau kažką nepaprastai naivaus, netgi pats prisiminiau, kaip užsispyrusiai galima kankintis prisirišant su perdėtais lūkesčiais, bet visumoje man filmas vis tiek vienas silpnesnių pastarojo dešimtmečio F. Ozono darbų.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Seklieji vandenys" / "Seklūs vandenys" / "Ma Loute" / "Slack Bay"

Sveiki,

Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas „Seklūs vandenys“, o kai kur pristadoma kaip „Seklieji vandenys“ (pranc. Ma Loute) (2016) buvo pristatytas Scanoramos kino festivalyje. Tai jau antrasis šio režisieriaus mano matytas filmas. Pirmasis „Camlle Claudel 1915“ be fantastiško Juliette Binoche pasirodymo nepaliko didesnio įspūdžio. Štai naujasis darbas absoliučiai kitoks tiek raiška, tiek žanru ir jame vėl matome Juliettte Binoche, kuri sukuria įnoringos ir manieringos aristokratės vaidmenį.

Filmas absoliučiai „nenormalus“, tokių komentarų galima pasigraibyti internete, tačiau ką iš tikrųjų kuria režisierius? Pasakojimas vyksta prie jūros, XIX amžiaus pabaigoje ir čia žaidimo taisyklės labai paprastos: prifarširuotoje laikmečio ženklų istorijoje pasakojama detektyvinė istorija, kurioje pasireiškia žmonių ydingoji pusė: nuo puikybės pertekliaus iki sunkiai suvokiamų kanibalizmo apraiškų, incesto ir visko, kas kelia kraupulį. Visa tai pateikiama kaip teatre, klišėmis perspaudžiant viską, kas įmanoma ir tokiu būdu kuriama unikali logiškai atvirkštinė filmo atmosfera, kuri įgauna makabriško žvilgsnio į moralės ir etiketo perpildytą laikmetį. Iš vienos pusės tai labai žavu, nes viskas primena truputį nesąmoningą kraupią fiestą, bet kartu filmas kiek negyvas, pilnas pauzių, klišinių susižvalgymų, kurie dažniausiai nieko nesako ir yra tik dėl to, kad tai klišė. Berniukas brendantis ir nešantis translytį mylimąjį irgi kiek atrodo kvailai, kai tiesiog tylima ir bandoma lyg išgauti makabriško metafizinės ugnelės, tačiau vaizdas atrodo padrikęs ir pernelyg teatrališkas, daug ką užglaisto tiesiog pakrantės peizažai.

Žinoma, savaime filmas nei itin stiprus, nei labai prastas. Toks žaidybinis režisieriaus žvilgsnis, norint sukurti kažką nestandartiško pagal jau naudotas kine žaidimo taisykles. Puikūs prancūzų aktoriai, neblogai pagautos kai kurios žaismingos situacijos, tačiau po visos maskaradinės kanibalistinės puotos, likau pustusčiu skrandžiu.

P.S. Filmas Kanų kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią garso takelį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100 

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela