Filmas: "Amžinai jauni" / "Les Amandiers" / "Forever Young"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.

„Amžinai jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima, tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos problemas.

Filmą besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje, galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti, susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius, kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų, nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti toksiška.

Filme rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas, veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs, kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais, kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir patirti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela