Sveiki,
skaitytojai,
Šiemet
rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai
jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai
įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant
visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš
prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su
pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu
humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška
komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.
„Amžinai
jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs
ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų
ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima,
tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš
dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką
daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius
veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos
problemas.
Filmą
besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar
tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį
romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo
tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje,
galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti,
susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to
aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka
konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali
gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius,
kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų
aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų,
nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas
svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti
toksiška.
Filme
rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie
nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai
save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos
kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai
žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas,
veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui,
pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir
ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai
nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas
sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo
burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs,
kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko
būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais,
kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir
patirti.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 44/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą