Filmas: "Mano dukrai Samai" / "For Sama"

 

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos tikriausiai būtina pamatyti, kad ir kokie jie iš toli atrodytų politiniai. Pamenate Lukašenkos atgręžtus ir į Lietuvą nukreiptus Sirijos pabėgėlius? O 2016 metų Sirijos pabėgėlių krizę Europoje? Visi daugiau ar mažiau į tą opią problemą žiūrėjome įtariai. Žinoma, kad sudėtinga į savo kultūrą ir šalį įsileisti kitataučius su savo kultūriniais niuansais. Ne išimtis ir ukrainiečiai, užtvindę miesto gatves ir viešąją transportą, atrodo, ir kalba per garsiai, ir pernelyg svečioj šaly reiškia pasipiktinimus politiniais sprendimais, atrodo, kad jiems vis negerai ir negerai. Atrodo, jog ir pats imi visam tam pasipiktinimui pritarti, tačiau pasižiūri tokį dokumentinį biografinį filmą kaip „Mano dukrai Samai“ (angl. For Sama) (2019), kurį karo metais mažomis atkarpomis nufilmavo ir vėliau suprojektavo sirų moteris Waad Al-Kateab ir nejučia suvoki, kad viskas kur kas sudėtingiau.

Šiame filme išsamiai, tiesiai iš karo zonos suprojektuoti kadrai išties šokiruojantys. Waada karo metais pagimdė mergaitę Samą, o josios vyras, su kuriuo ji, tiesa, irgi karo apsuptyje sudarė santuoką, iš tikrųjų siekia, kad kasdien bombarduojame mieste būtų išgelbėta kuo daugiau gyvybių. Kadrai iš ligoninės pritrenkia, pavyzdžiui, kaip gelbėjamas ką tik gimęs kūdikis (nebūčiau pagalvojęs, kad XXI amžiuje vis dar kūdikiai gaivinami tokiais brutaliais metodais). Šalia gimdyvių, už sienos, lavonų krūvos... Mirtis ir gyvenimas greta tiesiogine to žodžio prasme viename kadre. Visgi apie metus trunkantis sudurstytas moters reportažas, kuriame atskleidžiami visiškai kitokie Sirijos žmonių veidai. Išsilavinę, kalbantys angliškai, turintys medicininį išsilavinimą. Kontekste rodomi ir reti kadrai iki revoliucijos, kada laisvieji Sirijos gyventojai tikėjo, jog jie išsivadavo iš savo „prezidento“, bet viskas baigėsi tuo, kad diktatorius puolė su kariuomene Alepo kvartalo gyventojus ir tūkstančiams teko arba pasilikti ir pamažu žūti, arba bėgti į užsienį.

Nevienadieniai kadrai ir vaizdai jaudina ir sukrečia, kokie Sirijos žmonės yra jautrūs ir mylintys (bent jau šie sirai). Atrodo, kas tas persimonas? Filme jis kaip stebuklas, karo derliaus išlaikytas persimonas atneša vietos gyventojams daugiau laimės nei bet kas kitas. Prisiminiau, kokiomis laimės sampratomis mes gyvename, ir kartais graudu, kad susireikšminame tiek, kad net pražydusių šio pavasario slyvų nepamatome ir juokiamės iš žmonių, kurie fotografuojasi po žydinčiomis sakuromis. Ir tegu fotografuojasi, nes tai ir yra tas trumpalaikis džiaugsmas, akimirka ir suvokimas, kad gyveni tarp grožio. Iš tikrųjų „Mano dukrai Samai“ filmas aprėpia ir išskleidžia tą svaiginančio gyvenimo grožio vertę, leidžia permąstyti, kaip mes patys savo vakarietiškoje gausoje projektuojame tarpusavio ryšius ir dažnai būname ne tokie laimingi, kokie galėtume būti. Nenoriu sakyti, kad karas verčia geriau perorganizuoti savo laimę ir vertybių sistemas (nors taip, verčia), tačiau šis filmas akivaizdžiai drioksteli kaip kosminis emocijų krioklys, paveikia žiūrovą, o personažės motinos instinktas, noras, kad ateities kartos Alepe sodintų vaismedžius ir gyvuotų tauta, leidžia tapatintis ir bent 10 minučių po filmo jaustis keistai laimingam.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela