Serialas: "Šiogūnas" / "Shōgun" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vasara – tai laikas, kada žiūriu nematytus serialus, kuriems paprastai neturėdavau laiko ir tekdavo atidėlioti. Labai norėjau pamatyti pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą FX parengtą dešimties serijų serialą „Šiogūnas“ (angl. Shōgun), kuris pasirodė 2024 metais ir beregint tapo vienu populiariausiu šio sezono debiutantu, o televizijos apdovanojimų sezonuose triumfavo įvairiose kategorijose, užtenka paminėti, kad jis pelnė rekordinį 18 „Emmy“ statulėlių ir taip pat ne vieną „Auksinį gaublį“ pagrindinėse kategorijose.

 

Vedamas smalsumo turėjau pažiūrėti geriausią praėjusio sezono serialą ir jis išties susižiūrėjo asmeniškai nevienareikšmiškai: buvo ir abejotinų dalykų, buvo ir labai gerų, bet noriu viską nuo pat pradžių.

 

Kokia „Šiogūno“ reikšmė lietuviškai, nes pasirinktas žodis išlaiko tiek angliškoje, tiek lietuviškoje versijoje japoniško žodžio tarimo tradiciją. Ir štai ką radau: Serialo pavadinimas „Shōgun“ („Generolas“) atspindi pagrindinę politinę valdžią ir siekiamą tikslą Japonijoje tuo laikotarpiu, kuriame vyksta veiksmas (ankstyvieji XVII a.). Tikroji „Shōgun“ (将軍) prasmė japonų kalboje yra „vyriausiasis karinis vadas“ arba „generolas“. Istoriškai šis titulas buvo suteikiamas kariniam vadui, kuris realiai valdė Japoniją, net jei imperatorius formaliai buvo aukščiausias šalies valdovas. Ši sistema gyvavo kelis šimtmečius, kol Meidži restauracija (1868 m.) atkūrė imperatoriaus valdžią. Taigi istorija mus nukelia į 1600-ųjų Japoniją, jau Europa po didžiųjų geografinių atradimų, tačiau intensyvioji kultūrinė ir geografinė kolonizacija tik prasideda. Japonijos krantus pasiekia europiečių išbadėjęs ir merdintis anglų laivas, kuriam vadovauja John Blackthorne (aktorius Cosmo Jarvis) po nusižudžiusio tame pačiame laive kapitono, vedamas asmeninių ambicijų savaip atrasti ir pakeisti Japoniją. Bet vos pasiekęs po audros Japonijos krantus suvokia, kad europiečiams čia ne vieta, jo įgula paimama kaip barbarai į nelaisvę...

 

Įdomu tai, kad 1600-aisiais Japonijoje jau vietomis įsigali krikščionybė. Portugalų ir ispanų keliautojai (anglų priešai) čia įkūrę ir bažnyčių, ir atvertę dalį japonų į krikščionybę. Netrukus aplinkybėms susiklosčius Džonas (kurį visi vadina Andži) atsiduria itin karštų politinių perversmų sūkuryje: iš vienos pusės Osakoje valdančiosios tarybos dalis trokšta nuversti galimą Šiogūną ir tapti vienvaldžiais, bet tam įvyksta pasipriešinimas, į kurį įsisuka ir krikščionėmis tapę japonų tarybos nariai bei suktieji portugalai, kurie turi savo ketinimų... Galiausiai Džonas gauna vertėją, tragiško likimo kilmingąją ponią Mariko, kuri puikiai susikalba su Džonu ir galiausiai tarp jų įsivyrauja keisti jausmai, tačiau Japonijos galingiesiems šiedu turi tik pasitarnauti politiniams manevrams, o jųdviejų jausmai nesvarbūs...

 

Reikia paminėti daugeliui žinomą faktą, kad serialas „Šiogūnas“ nėra originalus. Tai yra 1980 m. miniserialo „Shōgun“, kuris taip pat buvo sukurtas pagal Jameso Clavello to paties pavadinimo romaną. 1980 m. „Shōgun“ buvo didžiulis hitas JAV-ose ir visame pasaulyje. Jis buvo transliuojamas penkias naktis iš eilės per NBC ir pritraukė milžinišką auditoriją (apie trečdalį Amerikos namų ūkių). Tikriausiai dėl šių reitingų buvo vėl surizikuota kuriant naująją versiją. Visas serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, nors pirminis sumanymas dėl autentikos buvo sumanytas Japonijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau prasidėjo pandemija ir kiekvienos šalies skirtingų apribojimų buvo nuspręsta, kad tam tikri Kanados gamtiniai motyvai daugmaž atitinka Japonijos salyno peizažo reljefą ir atmosferą. Serialas išties pavyko niūriai atmosferiškas, nežinau, kokiu metų laiko filmuotas, tačiau visas serialas tamsiai tirštas, o ir atrodo, kad virš sukurtos seriale Japonijos niekada nebūna vaiskiai saulėta.

James Clavell (1924-1994) parašė dviejų dalių romaną „Šiogūnas“. Abi dalis galite aptikti išverstas į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį kartą rašytojas buvo paimtas į japonų nelaisvę ir patyrė daug baisių dalykų, tad grįžęs iš nelaisvės pradėjo rašyti apie japonus ir jų kultūrą. Yra išversta ir kitų jo knygų į lietuvių kalbą.

 

Taigi pats serialas „Šiogūnas“ pasakoja apie XVII amžiaus pradžios Japoniją, vadinasi, apie samurajų kultūrą ir egzotiškąją tradicinę Japoniją. Iškart stebina tai, kad Japonija turi savitą požiūrį beveik į viską, nuo higienos (nes tuo metu europiečiai maudydavosi tik kartą per metus) iki mirties apeigų. Čia rasite viską, kas yra tradiciška: moterų padėtį tuometinėje Japonijoje, santuokos reikalus, galvų kapojimą, batalijas, akmenų sodus, kimono, geišas ir kurtizanes, jojančius samurajų karius... Išties filmas japoniškai dekoratyvus, nors nepasakyčiau, kad veiksmo ir dinamikos čionai labai daug.

 

Kai kurios serijos įdomesnis. Man patiko šio sezono pirmosios serijos, o iš paskutiniųjų dramatiškiausia serija tampa devintoji. Serialo kūrėjai nemažai skiria dėmesio poetizavimui, stacionariems politiškai strateginiams dialogams ir politiniams disputams, pabrėžiant dekoratyvinį japonų kultūros dvilypumą: garbė ir gėda tampa japonų aristokratijos varomoji jėga ir egzotika šių dienų žiūrovams. Smurtas ir estetika, nepaprastas psichologinis palaužimas ir baisios apeigos galiausiai tampa dar vienu diskusiniu klausimu apie japonų tradicijų pamatus. Nežinau, kiek čia vakariečiai išnarpliojo japonų kultūrą ir kiek viską „padailino ir nušlifavo“ dėl vakariečių akių ir paties serialo nuotykinių vyksmų, bet šiek tiek jautėsi gumos tempimas, sakyčiau, 6-7-8 serijose, kai atrodo niekas taip ir nevyksta, nors auginama finalinė atomazgos įtampa. Iš tikrųjų serialo kūrėjai žaidžia ne vien japonų kultūros estetiniais elementais, bet taiko ir istorijų tradicinę šekspyriškąją įvykių sanklodą: vienu rakursu pasakojama apie teisingos ir blogos politinių galių kovą, o tuo pačiu metu užgimusią ir tragišką meilės istoriją tarp europiečio ir ištekėjusios japonės vertėjos, pastaroji gal net asmeniškai buvo įdomesnė.

 

Batalinių kovų scenų seriale nedaug, kaip ir paties veiksmo. Primena „Sostų karų“ pirmuosius sezonus, tam tikras jėgų ir intrigų rokiruotes, atidumą ir neskubėjimą Japonijos tuometinei politikai. Aišku, veikia japoniškos ir europietiškos kultūros sankirta ir čia... europiečiai turi taikytis prie samurajų kultūros, tad Džonas pamažu su laiku pramoksta japoniškai ir pabaigoje jau padrikai gali susikalbėti. Deja, paskutinioji serija šokiruojančiai nuvylė: vien pokalbiai, vienas galvos nukirtimas iš pagrindinių veikėjų ir daug mąslaus vaikščiojimo palei Japonijos uolėtus krantus... Žodžiu, serialas ruošia tęsinį 2026 metams, kuris jau nebebus romano medžiaga, tad scenaristai turės galimybę vystyti dinamiškesnius įvykius, tad manau, kad serialas išties dar tik patirs pakylėjimą ir tikrąjį populiarumą. Arba ne, priklausys viskas nuo to, kaip viską kūrėjai sudėlios.

 

Nepaisant kokybės, sutelktumo ir dėmesio Japonijos samurajų tradicijoms, manding, vis tiek serialas kėlė tam tikrus klausimus. Japonų kultūra persmelkta mirties ir savižudybės kulto (nepasakyčiau, kad šiuo metu mango ar anime kultūroje yra kitaip). Veikėjų poelgiai šių dienų žiūrovui gali pasirodyti kai kada absurdiški, veikėjai (išskyrus akivaizdžius piktadarius) taip trokšta viešai atlikti sepuku (seppuku), kad net darosi juokinga. Sepuku – tai yra oficialus, formalesnis ir labiau preferuojamas terminas japonų kalboje, reiškiantis „pilvo pjaustymą“ (pažodžiui „kirpti pilvą“). Sepuku apima visą išsamų ir griežtai ritualizuotą procesą, kuris dažnai apima apsiprausimą, specialius drabužius, mirties poemos rašymą ir pagalbininko (kaishakunin), kuris nutrauktų kančias nukirsdamas galvą, buvimą. Tai buvo laikoma garbinga mirtimi samurajams. Taigi japonų aristokratai be gailesčio nori šitaip numirti, toks įspūdis, kad didžiausia vaiko svajonė yra surengti savo mirties „gražią šventę“. Ko vertas gyvenimas, jeigu visos problemos sprendžiamos šitaip? Kita vertus, tai kiti amžiai ir svetima kultūra, kuri ir turi būti egzotiška, bet tai kelia tam tikrą šypsnį man kaip šių dienų žiūrovui.

 

Kitas keistas niuansas – gebėjimas susikalbėti. Anglas Džonas kuo puikiausiai angliškai kalbasi su ispanais ir portugalais, o štai ponia Mariko moka tik šiek tiek lotyniškai ir puikiai portugališkai, tačiau su Džonu pyškina kuo puikiausiai angliškai, tačiau žiūrovams primetama, kad maždaug turėtų įsivaizduoti, jog jie bendrauja portugališkai. Tam tikra prasme, serialo kūrėjai susikvietė japoniškai mokančius aktorius, kuria autentišką serialą, bet negali išvengti tos absurdiškos kitataučių kalbų rokiruotės, todėl serialas šiuo atžvilgiu dekoratyvus, imitacinis kalbine prasme. Jeigu yra kalbine, gali būti ir kitais apsektais, kurių mes tiesiog dėl japonų kultūros neišmanymo negalime identifikuoti, todėl FX serialas „Šiogūnas“ sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų mes žiūrėdami pažįstame tikrąją XVII a. Japoniją, tačiau tikriausiai reikia susimąstyti ir galvoti, kad visgi tai imitacinis serialas pagal vakariečio parašytą romaną.

 

Ką galbūt esu matęs panašaus? Tai Martino Scorsetės 2016 metų filmą „Tyla“, kuris anuomet padarė įspūdį apie europiečių misionierių iliuzijas pakeisti panašaus laikotarpio Japoniją. Galima sakyti, kad Scorsetės tam tikrų teminių ir raiškos kino būdų šiame seriale tikrai atpažinsite, tačiau serialas yra serialas, jis kuria herojus, o Džonas absoliučiai kaip ir ponia Mariko tampa šio sezono nuspėjamais šabloniniais veikėjais, kad ir kaip sudievintai bežiūrėsite į atnaujintą „Šiogūno“ serialą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pilietinis karas" / "Civil war"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius – moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės pseudoapokalipsės? Galbūt.

 

Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi, kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai, o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė, bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną, kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno laikais kovoja vieni prieš kitus.

 

Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti, nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24 metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą  Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Interesų zona" / "The Zone of Interest"

 Sveiki,

 

Kiek daug šiemet girdėjau apie „Oskarą“ ir Didįjį Kanų kino prizą pelniusį „Interesų zona“ (angl. The Zone of Interest) (2023), kurį režisavo Jonathan Glazer. Filmas tapo Kino pavasario atidarymo filmu ir vienu labiausiai internete komentuojamu ir aptarinėjamu šio sezono festivalio naujienų. Režisierius pasakoja istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą ir vaizduoja vokiečių karininkų šeimynėlę, gyvenančią gautame prabangiame name su baseinu, sodu ir žalia veja visiškai šalia Aušvico koncentracijos stovyklos, o tiksliau – jų puikius namus ir mirties stovyklą skiria tiktai aukšta siena.

 

Puikus kontrastas, kurį išgavo režisierius šiaip jau tiek kine, tiek teatre visada pasiteisina, t. y. byloti apie pačius baisiausius dalykus su naiviai saldžiu švelnumu, neskiriant smurtiniams efektams ir tiesioginei prievartai dėmesio, o kalbant apie tariamą gėrio ir teisingumo bei laimės oazę šalia Didžiojo blogio. Tris metus šalia Aušvico gyvenantis karininkas Rudolfas su žmona Hedvyga ir mažamečiais vaikais, rodos, patiria įprastą buržuazinį saulėtą gyvenimą: jie rengia piknikus ir žaidžia prie baseino, įsimylėję paaugliai bučiuojasi, maitinami kūdikiai... ir visas tas žmogiškasis žemiškasis rojus vyksta girdint už sienos šūviams, keiksmams, klyksmams, krentant ant sodo pelenams, jaučiant kaminų dūmų tvaiką. Baisiausia, kad veikėjai per tą laiką tiek įprato prie koncentracijos metamo šešėlio, kad įprato ignoruoti lyg kokį pravažiuojantį traukinį, kuris nieko nebestebina, kad skleidžia dundėjimą. Filmas gali šokiruoti, jog tie patys žmonės, išgyvenantys paprastas žmogiškąsias dramas, iš tikrųjų yra kalti ir dėl abejingumo tam, kas vyksta už sienos, ir dėl to, kad jie tą siaubą ir kuria. Iš kur tada kyla toji baisi žmogiškoji jėga? Iš kur atsiranda abejingumas ir pakantumas blogiui?

 

Vokiečių aktorei Sandra Hüller – aukso amžius! Per šį sezoną ji sužibo vaidmeniu filme „Kryčio anatomija“, pastarąjį galite taip pat pamatyti šio sezono Kino pavasaryje. Nieko, atrodo, neišsiskirianti aktorė geba kaip kokia I. Huppert kurti dramatinę vidinę liniją, o režisieriai perteikti ją kadrais.

 

Visumoje man filmas išties patiko, suprantu jo subtilias užuominas ir nesmagią atmosferą, kurią papildo ženklai ir garsai, pastarieji ataidi iš koncentracijos stovyklos ir leidžia pačiam žiūrovui pusę filmo įsivaizduoti, kas vyksta pašonėje. Gal pasigedau įdomesnės istorijos pačioje Hedvygos ir Rudolfo šeimoje, nes tvyranti jųdviejų šeimos idilišką kasdienybę iš esmės sudrumsčia tik Rudolfo paaukštinimas ir perkėlimas, o žmonas negali susitaikyti, kad reikės palikti tokią puikią vietą su vaikais. TOKIĄ PUIKIĄ, nes mirties pašonėje nėra, kai ją ignoruoji,  kaip ir viskas, kas vyksta baisaus mūsų pačių gyvenime, kai praeiname abejingai. Visgi filmu nelikau šokiruotas, ar kaip nors prikaustytas prie kėdės, patiko paskutinės Aušvico po daugel metų muziejaus valytojų pastangos nuvalyti dėmes, kad istorijos siaubas blizgėtų iš po poliruotų stiklų, o koridoriai būtų švarūs ir pritaikyti turistams, tarsi atėję pasižiūrėti istorinės tragedijos jaustųsi kaip ant tos žalios pievelės vaizduojama šeimynėlė. Verta bent kartą pamatyti, ypač tiems, kurie prisižiūrėjo tiesiogiai vaizduojamų prievartos siaubo vaizdų klasikiniuose Holokaustą pasakojančiuose filmuose.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Komisarė" / "Комиссар"

 

Laba, skaitytojai ir praeiviai,

„O kada tada gyventi?“

Labai retai žiūriu senus retro filmus, kažkaip kratausi jų, nesusikaupiu, stumiu vis į rekomenduotinų filmų sąrašų gilumą ir man sunku paaiškinti kodėl, juolab kad nematyta tiek daug puikios klasikos. Šįkart nusprendžiau iškart po rekomendacijos imti ir pažiūrėti, kol filmas neužsimiršo. Filmografinė retenybė – rusų režisieriaus Aleksandr Askoldov (Александр Аскольдов, 1933-2018) filmas „Komisarė“ (rus. комиссар) (1967), kurį, tarsi ištrauktą iš užmaršties, galima nuo šiol pažiūrėti titruotą lietuviškai. Filmas po 1967 metų pastatymo iškart buvo įvertintas kaip ideologiškai žalingas, uždraustas ir pasmerktas cenzūros, o pačiam režisieriui uždrausta toliau kurti kiną. Režisierius, nors po to ir emigravo kaip vienmetis A. Tarkovskis į Vakarus, per visą gyvenimą nebesukūrė nė vieno filmo. „Komisarė“ yra jo debiutas ir paskutinis filmas. Tiesa, man sunkiai suvokiama, kaip apskritai toks filmas gavo finansavimą ir leidimą filmuoti, nes jis tam tikra prasme maišto aktas vidury baltos dienos giliame sovietmetyje.

Tiesa, filmas visgi sovietmečio pabaigoje, apie 1988 metais buvo parodytas viešai, bet nežinia, ar tai yra galutinis režisieriaus 1967 metų užmanymas, ar juosta sutrumpinta ir „sušvelninta“, tačiau filmui pavyko pelnyti Berlyno kino festivalyje prizą, o gimtojoje Rusijoje, patys žinote, šnipštas.

Filme vaizduojama komisarė Klavdia Vavilova, kurią suvaidina Nonna Mordyukova (Нонна Мордюкова, 1925-2008). Filmo veiksmas vyksta maždaug 1918-aisiais, kai Rusija po caro sušaudymo viduje smarkiai persitvarko, kurioje kovoja baltieji ir raudonieji, paveikę ir anuometinę Ukrainą, pastaroji kine ir pavaizduota. Vavilova – komisarė, ta, kuri iki gyvo nago įtikėjusi bolševikų raudonųjų tiesa ir pačios kariuomenės viduje ieško išdavikų, tikrina karių tikėjimą ideologijos pergale, paskelbia nuosprendį saviškių dezertyrams. Žodžiu, savita seklė ir budelis. Vavilova nėščia ir ji laikinai pasitraukia iš pareigų, kol pagimdys ir galės vėl grįžti į postą. Didžiąją filmo dalį Vavilova vaizduojama savotiškose „motinystės atostogose“ žydo Jefimo namuose, kur ji pagaliau gali pamiršti savo įsakmų žodį ir mokytis būti švelnia motina. Jefimo namuose daug mažamečių vaikų, o jo žmona nepaprastai rūpestinga ir atsakinga motina, kuri rodo ne tik rūpestį, bet ir keistai kontrastuoja su Klavdijos brutalia veikla. Tai tarsi du atskiri pasauliai: vienas karo laukas ir švelnus namų židinys...

Daugiau ne kažin ką galiu papasakoti, reikia patiems šį filmą pamatyti. Pradedu suprasti, kodėl jis neįtiko sovietų cenzūrai. Pagrindinė veikėja – moteris. Ir dar nėščia! Kas rimtai pažiūrės į moterį didvyrę su skarele ir kūdikiu? Ką jau kalbėti apie Ukrainą, kuri buvo laikoma tik Rusijos žemių dalimi (nedetalizuosiu šių dienų konteksto)? Bene labiausiai patiko ir nustebino optimisto žydelio Jefimo vaizdavimas, tokio tyrumo ir paprastumo žmogus! Apskritai žydus tokiame amplua kine vaizduoti rusų to meto kine buvo tabu.

Filmas juodai baltas, tačiau jame veikia jau susiformavusios kino raiškos priemonės, kameros įtaigus judesys ir užfiksuoti kadrai, kokių šių dienų kine jau nebepamatysi. Pavyzdžiui, nuogų vaikų vaizdavimas, intensyvus arklių pėrimas ir netgi žiūrint pagrindinės veikėjos gimdymo sceną kyla smarkiai kitoniško kino jausmas. Kas bepavaizduos tokį natūralų paprastų namų jaudulį, kada ateina nauja gyvybė į pasaulį? Atminty perkračiau matytus europietiškus ir holivudinius filmus: tokia rimtis ir negyvumas tose scenose. Tiesa, filme įsiterpia ir vizijos bei prisiminimai kaip vizijos (sovietų cenzūros smerkti dalykai kine ir literatūroje dėl antirealizmo), kai veikėja gimdymo metu kliedi. Tos raiškos formos savo estetika primena ir ankstyvuosius Andrejaus Tarkovskio filmus „Andrejus Rubliovas“ (1966), o ypač „Ivano vaikystė“ (1962). Nustebino ir vaizduojama ateities vizija, kai rodomi žydai, kurie su lagaminais ir karstu atvyksta į būsimą getą, o paskui su kūdikiu eina ir pati Vavilova.

Visgi istoriniame kontekste išryškėja Vavilovos pagrindinė dilema: ji turi rinktis, užslinkus baltagvardiečiams, eiti ir žūti už tėvynę ir ideologiją, arba kartu slėptis su žydais rūsyje, tikintis, kad galima išgelbėti savo vaiką. Kas ji? Komisarė ar labiau motina? Apsisprendimo akimirką Vavilova randa motyvacijos suderindama pareigą ir motinystę: ji mirs ne tik už tėvynę, bet ir savo vaiką tam, kad jis galėtų augti. Žinoma, galima kalbėti apie „išskalbtas smegenis“ ir tai būtų tiesa, tačiau filmas paaiškina ir rusų militaristinį heroizmą. Šiandien filmą galima žiūrėti visaip: kaip istorinę juostą, kuri iškentė sovietų cenzūrą, kaip liudijimą, kas jau vyko XX amžiaus pradžioje slavų žemėse, kaip meninės vertės nepraradusį filmą ir savitą kino industrijos kroniką su visais kontekstais, liudijančiais sudėtingą tiesos, politikos ir karo palietų žmonių gyvenimo dramatizmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano dukrai Samai" / "For Sama"

 

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos tikriausiai būtina pamatyti, kad ir kokie jie iš toli atrodytų politiniai. Pamenate Lukašenkos atgręžtus ir į Lietuvą nukreiptus Sirijos pabėgėlius? O 2016 metų Sirijos pabėgėlių krizę Europoje? Visi daugiau ar mažiau į tą opią problemą žiūrėjome įtariai. Žinoma, kad sudėtinga į savo kultūrą ir šalį įsileisti kitataučius su savo kultūriniais niuansais. Ne išimtis ir ukrainiečiai, užtvindę miesto gatves ir viešąją transportą, atrodo, ir kalba per garsiai, ir pernelyg svečioj šaly reiškia pasipiktinimus politiniais sprendimais, atrodo, kad jiems vis negerai ir negerai. Atrodo, jog ir pats imi visam tam pasipiktinimui pritarti, tačiau pasižiūri tokį dokumentinį biografinį filmą kaip „Mano dukrai Samai“ (angl. For Sama) (2019), kurį karo metais mažomis atkarpomis nufilmavo ir vėliau suprojektavo sirų moteris Waad Al-Kateab ir nejučia suvoki, kad viskas kur kas sudėtingiau.

Šiame filme išsamiai, tiesiai iš karo zonos suprojektuoti kadrai išties šokiruojantys. Waada karo metais pagimdė mergaitę Samą, o josios vyras, su kuriuo ji, tiesa, irgi karo apsuptyje sudarė santuoką, iš tikrųjų siekia, kad kasdien bombarduojame mieste būtų išgelbėta kuo daugiau gyvybių. Kadrai iš ligoninės pritrenkia, pavyzdžiui, kaip gelbėjamas ką tik gimęs kūdikis (nebūčiau pagalvojęs, kad XXI amžiuje vis dar kūdikiai gaivinami tokiais brutaliais metodais). Šalia gimdyvių, už sienos, lavonų krūvos... Mirtis ir gyvenimas greta tiesiogine to žodžio prasme viename kadre. Visgi apie metus trunkantis sudurstytas moters reportažas, kuriame atskleidžiami visiškai kitokie Sirijos žmonių veidai. Išsilavinę, kalbantys angliškai, turintys medicininį išsilavinimą. Kontekste rodomi ir reti kadrai iki revoliucijos, kada laisvieji Sirijos gyventojai tikėjo, jog jie išsivadavo iš savo „prezidento“, bet viskas baigėsi tuo, kad diktatorius puolė su kariuomene Alepo kvartalo gyventojus ir tūkstančiams teko arba pasilikti ir pamažu žūti, arba bėgti į užsienį.

Nevienadieniai kadrai ir vaizdai jaudina ir sukrečia, kokie Sirijos žmonės yra jautrūs ir mylintys (bent jau šie sirai). Atrodo, kas tas persimonas? Filme jis kaip stebuklas, karo derliaus išlaikytas persimonas atneša vietos gyventojams daugiau laimės nei bet kas kitas. Prisiminiau, kokiomis laimės sampratomis mes gyvename, ir kartais graudu, kad susireikšminame tiek, kad net pražydusių šio pavasario slyvų nepamatome ir juokiamės iš žmonių, kurie fotografuojasi po žydinčiomis sakuromis. Ir tegu fotografuojasi, nes tai ir yra tas trumpalaikis džiaugsmas, akimirka ir suvokimas, kad gyveni tarp grožio. Iš tikrųjų „Mano dukrai Samai“ filmas aprėpia ir išskleidžia tą svaiginančio gyvenimo grožio vertę, leidžia permąstyti, kaip mes patys savo vakarietiškoje gausoje projektuojame tarpusavio ryšius ir dažnai būname ne tokie laimingi, kokie galėtume būti. Nenoriu sakyti, kad karas verčia geriau perorganizuoti savo laimę ir vertybių sistemas (nors taip, verčia), tačiau šis filmas akivaizdžiai drioksteli kaip kosminis emocijų krioklys, paveikia žiūrovą, o personažės motinos instinktas, noras, kad ateities kartos Alepe sodintų vaismedžius ir gyvuotų tauta, leidžia tapatintis ir bent 10 minučių po filmo jaustis keistai laimingam.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela