Filmas: "Interesų zona" / "The Zone of Interest"

 Sveiki,

 

Kiek daug šiemet girdėjau apie „Oskarą“ ir Didįjį Kanų kino prizą pelniusį „Interesų zona“ (angl. The Zone of Interest) (2023), kurį režisavo Jonathan Glazer. Filmas tapo Kino pavasario atidarymo filmu ir vienu labiausiai internete komentuojamu ir aptarinėjamu šio sezono festivalio naujienų. Režisierius pasakoja istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą ir vaizduoja vokiečių karininkų šeimynėlę, gyvenančią gautame prabangiame name su baseinu, sodu ir žalia veja visiškai šalia Aušvico koncentracijos stovyklos, o tiksliau – jų puikius namus ir mirties stovyklą skiria tiktai aukšta siena.

 

Puikus kontrastas, kurį išgavo režisierius šiaip jau tiek kine, tiek teatre visada pasiteisina, t. y. byloti apie pačius baisiausius dalykus su naiviai saldžiu švelnumu, neskiriant smurtiniams efektams ir tiesioginei prievartai dėmesio, o kalbant apie tariamą gėrio ir teisingumo bei laimės oazę šalia Didžiojo blogio. Tris metus šalia Aušvico gyvenantis karininkas Rudolfas su žmona Hedvyga ir mažamečiais vaikais, rodos, patiria įprastą buržuazinį saulėtą gyvenimą: jie rengia piknikus ir žaidžia prie baseino, įsimylėję paaugliai bučiuojasi, maitinami kūdikiai... ir visas tas žmogiškasis žemiškasis rojus vyksta girdint už sienos šūviams, keiksmams, klyksmams, krentant ant sodo pelenams, jaučiant kaminų dūmų tvaiką. Baisiausia, kad veikėjai per tą laiką tiek įprato prie koncentracijos metamo šešėlio, kad įprato ignoruoti lyg kokį pravažiuojantį traukinį, kuris nieko nebestebina, kad skleidžia dundėjimą. Filmas gali šokiruoti, jog tie patys žmonės, išgyvenantys paprastas žmogiškąsias dramas, iš tikrųjų yra kalti ir dėl abejingumo tam, kas vyksta už sienos, ir dėl to, kad jie tą siaubą ir kuria. Iš kur tada kyla toji baisi žmogiškoji jėga? Iš kur atsiranda abejingumas ir pakantumas blogiui?

 

Vokiečių aktorei Sandra Hüller – aukso amžius! Per šį sezoną ji sužibo vaidmeniu filme „Kryčio anatomija“, pastarąjį galite taip pat pamatyti šio sezono Kino pavasaryje. Nieko, atrodo, neišsiskirianti aktorė geba kaip kokia I. Huppert kurti dramatinę vidinę liniją, o režisieriai perteikti ją kadrais.

 

Visumoje man filmas išties patiko, suprantu jo subtilias užuominas ir nesmagią atmosferą, kurią papildo ženklai ir garsai, pastarieji ataidi iš koncentracijos stovyklos ir leidžia pačiam žiūrovui pusę filmo įsivaizduoti, kas vyksta pašonėje. Gal pasigedau įdomesnės istorijos pačioje Hedvygos ir Rudolfo šeimoje, nes tvyranti jųdviejų šeimos idilišką kasdienybę iš esmės sudrumsčia tik Rudolfo paaukštinimas ir perkėlimas, o žmonas negali susitaikyti, kad reikės palikti tokią puikią vietą su vaikais. TOKIĄ PUIKIĄ, nes mirties pašonėje nėra, kai ją ignoruoji,  kaip ir viskas, kas vyksta baisaus mūsų pačių gyvenime, kai praeiname abejingai. Visgi filmu nelikau šokiruotas, ar kaip nors prikaustytas prie kėdės, patiko paskutinės Aušvico po daugel metų muziejaus valytojų pastangos nuvalyti dėmes, kad istorijos siaubas blizgėtų iš po poliruotų stiklų, o koridoriai būtų švarūs ir pritaikyti turistams, tarsi atėję pasižiūrėti istorinės tragedijos jaustųsi kaip ant tos žalios pievelės vaizduojama šeimynėlė. Verta bent kartą pamatyti, ypač tiems, kurie prisižiūrėjo tiesiogiai vaizduojamų prievartos siaubo vaizdų klasikiniuose Holokaustą pasakojančiuose filmuose.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po tavo oda" / "Under the Skin"

Sveiki, kino žiūrėtojai,

Labai apsidžiaugiau, kai pagaliau mane pasiekė filmas, kurio labai laukiau „Po tavo oda“ (angl. Under the Skin) (2013), kuris turėjo rodyti nepaprastus Scarlett Johansson aktorinės meistrystės privalumus, nes paskutiniu metu aktorė įsisukusi į komercinio kino filmavimus ir šis filmas turėjo parodyti visai kitą jos pusę. Na, su britų režisieriumi Jonathan Glazer buvau susipažinęs prieš tris metus, kai pamačiau jo filmą „Gimimas“ (2004), kuris lyg ir glumino kitus žiūrovus, bet man tada jo filmas tiko ir patiko.

„Po tavo oda“ – tai kur kas, mano akimis, prastesnis filmas, nors kino kritikai negailėjo liaupsių, tačiau mano lūkesčiai buvo kur kas aukštesni. Filmas nuo pat pradžių pasakoja itin simbolišką ir abstrakčią istoriją, kurioje kylą milijonas klausimų. Vis su draugu per seansą susižvalgydavome ir klausdavome: „Ar tu jau ką nors supratai?“ Ir vis nieko. Iš tikrųjų esu matęs ne vieną europietišką panašų fantastikos elementų turinčią šaltą juostą, kuri turi mažai dvasiškumo, kur pilna metaforų, mįslių, abstrakcijų, kur nežinosi, ar čia pasąmonės žaismė, sapnas ar tikrovė. Išties nemėgstu tokių filmų, bet kas galėjo pasakyti, kad po „Gimimo“ režisierius pasuks tokia linkme?

Kadras iš filmo "Po tavo oda".

Išties klausimų, žiūrint kilo daug, bet juostai persiritus į antrą pusę, nustojau klausti, draugas nuėjo miegoti, o aš sukandęs dantis pasakiau sau, kad žiūrėsiu iki galo, dėl Johansson, kuri visą filmą atrodė tokia... Ta jos plaukuosena panaši į Mill Jovovich ir akys, tačiau nepasakyčiau, kad ta istorija mane sužavėjo ir sužavėjo ji šioje istorijoje. Neosimbolika, Škotiškas šaltumas, bandymas suprasti, ką norėjo pasakyti režisierius, kad, anot jo, mes norime gyventi svetimus gyvenimus, pasisavindami jų išvaizdą, o viduje norime paslėpti savo savastį ir prigimtį. Lygiai taip pat ši androidinė simbolinė būtybė vilioja vyrukus į savo automobilį, bet niekaip negali su jais pasidulkinti, nes po jos oda tėra tik latekso guminė lėlė be makšties. Gal iš tikrųjų mes pradžioje geidžiame tik kūno ir gražios odos, bet susidūrę su realybe, visgi paneigiame pirmumo įspūdį. Visgi filmas šaltas, pilkas, niūrus, nepatiko atmosfera, pernelyg daug simbolikos, bereikšmės monotonijos, bereikalingo nuklydimo į bereikšmes pasakojimo linijas ir apskritai, net nežinau, kam tokį filmą rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 2.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

Scarlett Johansson kalba apie filmą „Po tavo oda“.

Jūsų Maištinga Siela