Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Romulas" / "Alien: Romulus"

 Sveiki,

 

Esu nemažas filmų serijos „Svetimas“ gerbėjas! Nuo pat pirmųjų dalių stebėjau šios frančizės virsmą, evoliuciją, nuosmukius ir pakilimus. Tiesa, sunku būtų išvardyti visus nuosekliai, tačiau puikiausiai prisimenu pirmąsias dalis su aktore Sigourney Weaver, tad leidausi į dar vieną istorijos dalį, kurią tikriausiai reikėtų vadinti priešistore, cituoju iš aprašo: „...veiksmas vyksta tarp originalaus 1979-ųjų metų „Svetimas“ ir jo tiesioginio tęsinio, 1986-ųjų metų „Svetimi“. Filmą „Svetimas: Romulas“ (angl. Alien: Romulus) (2024).

 

Į akis iškart krinta, jog filmo kūrėjai gręžiasi į pirmtakus ir, priešingai nei „Prometėjas“ dalyje, imituoja pirmųjų dalių stilistiką. Erdvėlaivių stilius, senoviniai kompiuteriniai ekranai, prislopintos spalvos ir garsai išties leidžia pasijusti, jog vėl grįžtum prie „Svetimo“ ištakų. Istorija pasakoja apie saujelę jaunuolių, kurie nori ištrūkti iš tamsios ir slegiančios planetos, tačiau jiems reikia kuro ir miego kapsulių elementų, kad galėtų nepasenę užsimigdyti beveik dešimtmečiui, o tie elementai yra „Romule ir Remo“ apleistame erdvėlaivyje. Pastarasis neatsitiktinai apleistas, nes jame slepiasi pavojingos gyvybės formos, su kuriomis teks susidurti jaunuoliams.

 

Iš esmės scenarijus neblogas ir suorganizuoja žiūrovui neblogą įtampą, išnaudodami pabėgimo labirinto struktūrinę kelionę po didžiulį ir klaidų erdvėlaivį, kuris tuoj subyrės. Pabaisos puola jaunuolius, o jie vis bėga koridoriais, bandydami užsiblokuoti, gelbėja vieni kitų kailius ir tai vyksta pakankamai dinamiškai, tačiau visgi esama ir labai nebeveikiančių ir nusidėvėjusių šablonų. Labiausiai trikdo primityvoki jaunuolių charakteriai, tarp kurių visada atsiras koks nors hiperbolizuotas karštakošis jaunuolis, kuris pokštauja, šaiposi iš kitų (lyg žiūrėtume mokyklinukų klasę), ir žinoma, pirmasis „nukepa“ dėl savo atsainumo ir neapdairumo, o atsakingieji ir susikaupę (su pabrėžtinomis vertybėmis) būtinai išliks iki paskutiniojo kadro, nes blogiukai keliauja į pragarą, o gerieji į dangų, todėl jiems daugiau eterio. Negi negalima išvystyti kokių nors įdomesnių personažų, kur filme nebūtų deklaruojamos netekties traumos, nusibodęs motinystės instinktas ir t. t.? Tai jau seniai nebeveikia.

 

Visgi visumoje filmas įtraukiantis ir jis išlaiko įtampą pramoginiame lygmenyje. Imituojama pirmtakų kūrėjų atmosfera bei vizualiniai efektai šįkart labiau padėjo filmui atsiskleisti, nei, kaip paprastai, tik erzinančiai ir triukšmingai trukdė. Filmas nenuobodus, nors ir yra erzinančių personažų charakterio šablonų.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3 

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Pilietinis karas" / "Civil war"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius – moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės pseudoapokalipsės? Galbūt.

 

Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi, kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai, o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė, bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną, kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno laikais kovoja vieni prieš kitus.

 

Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti, nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24 metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą  Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priscilla" / "Priscilla"

 Sveiki, internautai,

 

Niekada nesižavėjau nei Elviu, nei jo muzika, gal todėl neskubėjau pažiūrėti 2022 metais specialiai apie dainininko gyvenimą sukurto Baz Luhrmann filmo „Elvis“. Į pastarąjį daug investuota, gražiai nufilmuotas, blizgus ir žaismingas kaip atrakcionų parkas, skirtas masėms ir kažin, ar atskleidžia tikrąjį Elvį Preslį, todėl nemažai tikėjausi iš Sofios Coppolos naujojo filmo „Priscilla“ (angl. Priscilla) (2023), kuris kaip iš moters režisierės perspektyvos bando perpasakoti žymiojo Elvio žmonos Priscillos ir atsikirsti holivudiškai nušlifuotam 2022-ųjų „Elvio“ versijai ir parodyti, kad dažnai tais, kuriais besąlygiškai žavimės, iš tikrųjų gyvenime nenorėtume tapti nei jų mylimaisiais, nei artimo rato draugais.

 

Išties istorija gan slogi ir niūri. Jaunutė mokyklinukė Priscilla susipažįsta su jau tuo metu žvaigžde iš Memfio tapusiu Elviu, o Elvis nespjauna ir šiek tiek „pasiaugina“ savo naująją pasiją, kol galiausiai ji atvažiuoja gyventi į jo namus. Priscillai tenka nuolat ryti nuoskaudą po nuoskaudos, kai girdi ir mato Elvio aptarinėjimus meilės romanus, kaip jis viešojoje erdvėje flirtuoja su aktorėmis. Meilė netrunka ilgai, priklausomybė nuo narkotinių piliulių priveda prie keisto Elvio elgesio, kuris pasireiškia nevaldomais smurtiniais proveržiais. Jaunutei ir mylinčiai Priscillai tenka arba susitaikyti ir tylėti, arba susikrauti lagaminą ir grįžti namo... Ir viskas. Filmas neeskaluoja Elvio muzikos, ji išvis tarsi neegzistuoja, net pabaigoje nuskamba ne Elvio muzika, o Dolly Parton hitas. Elvio sėkmė egzistuoja kaip Priscillos tragedijos fonas, kamera sekioja stambiu planu paskui Priscillą ir rodo jos naivumą tol, kol žiūrovui tampa aišku: per jauna ir per greitai savo likimą patikėjo šitam rokenrolo karaliui.

 

Ar filmas kryptingai smerkia Elvį? Tikriausiai ne, nors nelygu, kaip pažiūrėsi, tačiau iš Priscillos nulipdomas absoliučios aukos paminklas. Filmas slenka lėtai, kaip ir būdinga Coppolos stiliui, bando lėtai perteikti toksiškų santykių tėkmę, iliustruojant besikeičiančių dešimtmečių kostiumų madomis ir šukuosenomis, bet tiesa tokia, kad filmas nuobodus. Mums, lietuviams, augusiems kitoje pasaulio pusėje be elviškosios kultūros, tas dainininkas iki šiol yra amerikiečių produktas, svetimas, todėl tikriausiai tik amerikiečiai supras ir pajus Elvio reikšmę savo masinėje kultūroje, o mums belieka tik šypsotis ir pritarti, apsimetant, kad viską suprantame. Melodramatiškas filmo tonas, erzinantys veikėjų tipažai man pasirodė vienkrypčiai ir suprojektuoti pagal holivudinius štampus, nors būta teiginių, kad filmas kaip tik pabėga toli nuo Holivudo, bet ar tikrai? Šelmiškas chuliganinis Elvis leidžia sau tai, ko nori, o vargšė jaunutė žmona turi susitaikyti su vyro nesąmonėmis ir tyliai izauriškai kentėti, kentėti, kentėti... Jeigu tai ne tipinis holivudinis lyčių pozicijų žaidimas iš XX amžiaus karikatūrinio lėlių nameliuko, tada nežinau, kas yra holivudinės klišės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela