Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šnipas, kuris mane išdūrė" / "The Spy Who Dumped Me"

Sveiki,

Linksmosios amerikietiškos komedijos gali nustebinti bet kurią akimirką, pavyzdžiui, žiūrint „Šnipas, kuris mane išdūrė“ (angl. The Spy How Dumped Me) (2018) veiksmas prasideda Vilniuje, kažkokiame neaiškiame turguje. Štai tau ir nacionalinis mūsų veidas tarptautinėje rinkoje – kaip šaltojo karto laikų apledijusios Sovietų Sąjungos prieangis. Bet Lietuva šiame filme absoliučiai nesvarbi, kur kas svarbiau su dviem geriausiomis draugėmis „pasižvengti“.

Parodijų ir komedijų apie šnipus turime į valias. Nepasakyčiau, kad šis filmas kažin kuo išskirtinis. Sakyčiau, jo bėda – absoliučiai neišskirtinis. Mila Kunis ir dar linksmesnė Kate McKinnon tiesiog be didesnio streso leidžiasi į Europą (logines siužeto spragas praleiskime ir dovanokime) į velnišką avantiūrą, kurioje ir žudomi žmonės, ir gelbėjamas pasaulis... Apskritai tariant, tai netiesioginė instrukcija, kaip per praktiką tapti slapta agente. Tai viena iš tų hiperbolizuotų juokelių prisodrintų komedijų, kurios žiūrimos tam, kad pakrutintumėte besijuokdami pilvo raumenis. Nieko nesakau, būtent toks filmas ir yra – vietomis tikrai juokingas, savo žanrų kanonų rėmuose pavykęs kūrinys.

Kalbėti apie filmo meninę vertę nė neverta, nes tai akivaizdžiai pramoginio tipažo filmas – šimtasis iš tūkstantųjų, bet, Dievas mato, kaip kartais tiesiog reikia tokio kino tiesiog taikiam relaksingam vakarui su draugų kompanija.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina traukiny" / "The Girl on the Train"

Sveiki, skaitytojai,

Labai ilgai atidėliojau šį filmą, nes kilo visokiausių abejonių prisiskaičius komentarų ir recenzijų. Tačiau norisi vis grįžti prie psichologinio trilerio žanro, kurį esu jau kuris laikas apleidęs. Gal dėl to tokiomis šviesiomis akimis sužiūrėjau filmą „Mergina traukiny“ (angl. Girl on the Train) (2016), kuris sulaukė gana nemenko dėmesio ir neaplenkė mūsų kino teatrų. Na, filmas ekranizacija pagal to paties romano pavadinimą, kurį turime išsivertę į lietuvių kalbą. Po šio filmo skaityti kūrinį jau tikrai niekada nebenorėsiu, nors gal knyga ir pranoksta.

Iš esmės filmas prasideda gana tipiškai, kaip koks trileris vaizduoja sumišusios alkoholikės sąmonę ir veiksmus, viskas sukarpoma ir klijuojama padrikai. Tai iš esmės erzina, nes jau galima numanyti visą eigą, tačiau viskas gana pateikiama suprantamai ir kažkur matytai: moteris negalėjusi susilaukti kūdikio lyg pamišėlė trinasi aplink buvusio vyro namus. Aišku, lauk nelaimės ir, aišku, lauk tai, kad alkoholikė vienaip ar kitaip kažką atkas ir bus teisi, o ja niekas nepatikės, nes ji ir taip puolęs angelas. Nors veiksmų ir atoveiksmių grandinė jau aiški po pusvalandžio, kažkodėl šį filmą žiūrėti buvo vis tiek įdomu, nes kiek siužetiškai „išmėsinėtas“ ir sukonstruotas pasakojimas toli gražu ne pats prasčiausias – čia tikriausiai reiktų dėkoti knygos autorei.

Be mįslės įminimo, kas būdinga trileriui, viena stipriausių filmo pusių, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo aktorės Emily Blunt vaidyba, kuri šįkart atlieka pagrindinį alkoholikės Reičel vaidmenį. Įtikinama vaidyba ir vidutiniškas siužetas apie kūdikių praradimus ir sąmonės aptemimus lyg ir jau kažkur tikrai regėta, bet tikriausiai buvau pernelyg išsiilgęs tokių dramų, tai vertinsiu filmą kiek aukštėliau nei galbūt būčiau vertinęs trilerių srauto grūstyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos psichopatas" / "American Psycho"

Sveiki,

Būna, kada pro šalį pražiūri kokius nors labai garsius aktorius, kuriais žavisi visi, tačiau tau jie nepasiekiami kaip Mėnulis. Toks vienas iš tokių buvo amerikiečių aktorius Christian Bale, sukūręs gausybę puikių vaidmenų, tačiau man į akis kritęs visai neseniai, todėl nusprendžiau pasidairyti, ką jis sukūręs dar įsimintino ir taip „užšokau“ ant daug kam didelį įspūdį palikusį filmą „Amerikos psichopatas“ (angl. American Psycho) (2000). Tai siaubo elegancija, kurioje jaučiama S. Kubriko „Plačiai užmerktos akys“ erotiškumas ir žiaurumas, bet kartu tai juosta turinti ir „Kanibalas“ šaltakraujiško sadizmo.

Iš esmės man filmas patiko ne vienu aspektu. Visų pirma Christian Bale čia įtikinamai suvaidina aristokratą, kuris gali sau leisti daug... Žudyti prostitutes ir kitą dieną kalbėti nuoširdžiausiom frazėm apie verslą ir alkstančius Afrikos vaikus. Režisierei pavyko interpretuoti bipolį sutrikimą ir „užauginti“ žiūrovo akyse tiesiog kraują stingdantį veikėją, kurio skleidžiamą siaubą galima lyginti ne tik su A. Hičkoko legendiniu „Psichopatu“, bet ir „Avinėlių tylėjimu“. Apskritai puikus Ch. Bale vaidmuo, įsimintinas filmas, atmosfera ir kartu kažkoks sintetinis, sterilus aukštuomenės bendravimas, kad kelią įspūdį, jog kuo toliau žiūri šį filmą, tuo labiau stebina ir baugina aristokratų šėlionės ir požiūris į gyvenimą bei vip‘inį bendravimą.

Kaip jau sakiau, filme stipri aktorių vaidyba, o šioje juostoje pasirodo ne viena pirmo ryškumo žvaigždė, įskaitant ir crazy vaidmenis linkusį kine kurti Jarad Leto, tačiau ne dėl aktorių verta žiūrėti šį filmą, bet dėl sukauptos režisūrinės galios pamažu vystyti atmosferą ir „Švytėjimui“ prilygstantį siaubo trilerį, kurio baigtis sunkiai nuslopinama ir numatoma, nes apie ją paprasčiausiai negalvojama. Išties vykęs filmas. Patiks tiems, kurie mėgsta stiprias įtempto psichologinio sadizmo turinio filmus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela