Filmas: "Ma" / "Ma"

Sveiki,

Siaubo trileris „Ma“ (angl. Ma) (2019) tikriausiai daugelį viliojo į kino teatrus patirti  tos įtampos, kurią žadėjo filmo anonsas, tačiau, kaip ir daugelis tokio žanro filmų, linkę mus apvilti, nuliūdinti, graužtis išmetus pinigus į balą... Amerikietiško komercinio stiliaus trilerio centre – apkūni veterinarijos darbuotoja, iš praeities turinti daugybę mokyklinių nuoskaudų, kurių iki šiolei negali pamiršti. Vakar kaip tik perskaičiau visai įdomų straipsnį, kad pažeminimas yra didžiausia žmogui psichologinė trauma, kuri dažnai priveda prie savižudybės ar noro kerštauti.

Keršto filme pagrindiniu smuiku griežia „Oskaru” įvertinta aktorė Octavia Spencer, kuri šiam vaidmeniui vėlei, atrodo, be didesnių pastangų atlieka sutrikusios, įskaudintos ir sadistiškai besielgiančios matronos vaidmenį. Visgi žvelgiant į filmo visumą, tą bandymą sukelti įtampą ir kartu nepadorų gėdos jausmą, kai suaugusi moteris girdo mokyklinio amžiaus jaunuolius, atrodo, išties veikia, tačiau jau nuo pat pradžių galima pasigesti įdomesnių ir gilesnių Ma elgesio analizės ir motyvų pateikimų. Viskas pusiau helovyninė pramoga: truputį nuotykis, truputį kraupu, o visa tai galėjo virsti išties į kažin kokį neblogą trilerį apie žmogų, kurį mokyklinės patyčios pavertė monstru. Paviršutiniu žvilgsniu, atrodo, kad taip ir yra, tačiau pramoginio žanro diskursas neleidžia išties būti pačia Ma, leidžia tik ja bodėtis, šlykštėtis, jausti nerimą, įtampą, bet neleidžia iki galo išgyventi jos patirties, kaip, pavyzdžiui, geba lengvai daryti europietiškasis kinas...

Filmas apie jaunuolių nebrendylų gaują, kurie gauna į kaulus nuo sadistės matronos, gal ir pritrauks ne vieną masinio kino žiūrovą, tačiau pasitenkinimo visumine istorija, kažin, ar paliks įsimintiną. Be pagrindinės aktorės natūros tikriausiai likusios filmo sudedamosios dalys bus pernelyg paviršutiniškos, labiau nuotykis siaubų kambarėlyje, kuriame tik atsainiai užgaunamos nagiukais psichologinės arfos stygos – na, nesuskamba gerai šioji muzika, nesuskamba...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina traukiny" / "The Girl on the Train"

Sveiki, skaitytojai,

Labai ilgai atidėliojau šį filmą, nes kilo visokiausių abejonių prisiskaičius komentarų ir recenzijų. Tačiau norisi vis grįžti prie psichologinio trilerio žanro, kurį esu jau kuris laikas apleidęs. Gal dėl to tokiomis šviesiomis akimis sužiūrėjau filmą „Mergina traukiny“ (angl. Girl on the Train) (2016), kuris sulaukė gana nemenko dėmesio ir neaplenkė mūsų kino teatrų. Na, filmas ekranizacija pagal to paties romano pavadinimą, kurį turime išsivertę į lietuvių kalbą. Po šio filmo skaityti kūrinį jau tikrai niekada nebenorėsiu, nors gal knyga ir pranoksta.

Iš esmės filmas prasideda gana tipiškai, kaip koks trileris vaizduoja sumišusios alkoholikės sąmonę ir veiksmus, viskas sukarpoma ir klijuojama padrikai. Tai iš esmės erzina, nes jau galima numanyti visą eigą, tačiau viskas gana pateikiama suprantamai ir kažkur matytai: moteris negalėjusi susilaukti kūdikio lyg pamišėlė trinasi aplink buvusio vyro namus. Aišku, lauk nelaimės ir, aišku, lauk tai, kad alkoholikė vienaip ar kitaip kažką atkas ir bus teisi, o ja niekas nepatikės, nes ji ir taip puolęs angelas. Nors veiksmų ir atoveiksmių grandinė jau aiški po pusvalandžio, kažkodėl šį filmą žiūrėti buvo vis tiek įdomu, nes kiek siužetiškai „išmėsinėtas“ ir sukonstruotas pasakojimas toli gražu ne pats prasčiausias – čia tikriausiai reiktų dėkoti knygos autorei.

Be mįslės įminimo, kas būdinga trileriui, viena stipriausių filmo pusių, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo aktorės Emily Blunt vaidyba, kuri šįkart atlieka pagrindinį alkoholikės Reičel vaidmenį. Įtikinama vaidyba ir vidutiniškas siužetas apie kūdikių praradimus ir sąmonės aptemimus lyg ir jau kažkur tikrai regėta, bet tikriausiai buvau pernelyg išsiilgęs tokių dramų, tai vertinsiu filmą kiek aukštėliau nei galbūt būčiau vertinęs trilerių srauto grūstyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Help"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Tarnaitė“ (The Help) (2011 m.). Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesitikėjau tokio filmo, nes buvau išgirdęs visokiausių nuomonių apie jį, tai tikėjausi kažko kontraversiško, bet nieko panašaus nenutiko. Dar kažkas komentaruose burnojo, kad veltui išmetė pinigus į balą ir nuėjo į filmą skirtą boboms. Drįstu nesutikti, kad tai bobiškas filmas. Taip, jo centre – moterys, tačiau tai filmas, kuris gvildena sudėtingas amerikiečių socialines praeities problemas.

Žinot, buvau kažką panašaus matęs. Ir tas filmas vadinosi „Paslaptingas bičių gyvenimas“, kuris taip pat pasakoja apie sudėtingą spalvotosios rasės žmonių padėtį praėjusio amžiaus viduryje. Filmas „Tarnaitė“ šiais metais kaip tik nominuotas „Oskarui“, dar šį mėnesį pamatysime, ar jis nuskins „Oskaro‘ statulėlę ar ne. Ir išties, manau, kad vertas šis filmas apdovanojimo, juolab, kad man labai patiko pati narstoma tema, pagrindinių personažų charakteriai totaliai skirtingi ir charizmatiški. Nėra kažkokio „lyderio“ ar didžio herojaus, kuris savo krūtine nustumtų visus vargus ir pats negautų už tai per snukį. Atvirkščiai, viskas klostosi organiškai, be didelių kulminacijų ar atomazgų.

Skaudžiausiai žiūrovui per širdį kerta tarnaičių pasakojimai ir patirtys. O jų gyvenimas iš tikrųjų nelengvas, kai turi prižiūrėti ir čiūčiuoti baltaodžių vaikelius, o savuosius palikti namuose. Už tai, kad gramdai šūdą, atsiprašant, tau net į tualetą neleidžia nueiti, nes galvoji, kad bakterijomis apkrėsi tualeto kraštelius. Juk tai absurdas! Natūralu, kad tokia situacija Amerikoje negalėjo ilgai tęstis. O Misisipės valstija buvo viena aršiausių skirstymo į baltuosius ir spalvotuosius ginėja. Nemažai filme emocinio graudulio, tačiau jis toks suvaldytas, natūralus, ne taip, kaip kokia mūza iš serialo „Vergė Izaura“, kuri raudojo 10 minučių eterio, apsikabinusi medį ir viena pati su savimi šnekėjosi. Ne, čia moterys išdidžios, jos žino savo vietą ir tam eteriui laiko neskirta.

Žmogaus pažeminimas ir skirstymas į rases buvo ilga kančia. Norėčiau, kad dabar sukurtų filmą atvirkštiniu variantų, kuris parodytų tai, kad baltieji dabar spaudžiasi į kampą, nes viskuo aprūpinti juodukai, labai lengvai gali apkaltinti rasizmu bet kurį ne taip pažiūrėjusį ar nepriėmusį į darbą baltaodį. Taip, dabar situacija Amerikoje per 50 metų labai pasikeitusi, tačiau filmas gi ne apie tai...

Labai patiko pagrindinės aktorės, kaip minėjau, personažų charakteristika labai skirtinga, todėl labai įdomu stebėti dramą tarp pačių herojų, kurie gan gyvenimiški ir realūs, nors tos moterys, kurios žaidė su kortomis klube ir buvo nusiteikusios prieš lygybę ir atrodė šiek tiek pižoniškai patetiškos, šiek tiek nenatūralios. Man tik vis įdomu, kaip patys juodosios rasės atstovai vertina šį filmą, ta jaunesnioji karta ir ta senesnioji karta. Tai tikriausiai tas pats, kas mums dabar kalbėti apie tremtį ir besikeičiantį Sovietų Sąjungos klimatą. Taigi, filmas ir yra nebloga galimybė žvilgtelėti į tai, kas dėjosi Amerikoje, prieš susiliejant rasėms ir įstatymams į vienovę. Tai, ką aš pamačiau, mane totaliai patenkino tiek emocionaliai, tiek istoriškai, tiek pasakojimu, tiek vaidyba, tiek režisūra, todėl negaila duoti ir maksimalų įvertinimą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis:  62/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela