Filmas: "Tarnaitė" / "The Help"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Tarnaitė“ (The Help) (2011 m.). Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesitikėjau tokio filmo, nes buvau išgirdęs visokiausių nuomonių apie jį, tai tikėjausi kažko kontraversiško, bet nieko panašaus nenutiko. Dar kažkas komentaruose burnojo, kad veltui išmetė pinigus į balą ir nuėjo į filmą skirtą boboms. Drįstu nesutikti, kad tai bobiškas filmas. Taip, jo centre – moterys, tačiau tai filmas, kuris gvildena sudėtingas amerikiečių socialines praeities problemas.

Žinot, buvau kažką panašaus matęs. Ir tas filmas vadinosi „Paslaptingas bičių gyvenimas“, kuris taip pat pasakoja apie sudėtingą spalvotosios rasės žmonių padėtį praėjusio amžiaus viduryje. Filmas „Tarnaitė“ šiais metais kaip tik nominuotas „Oskarui“, dar šį mėnesį pamatysime, ar jis nuskins „Oskaro‘ statulėlę ar ne. Ir išties, manau, kad vertas šis filmas apdovanojimo, juolab, kad man labai patiko pati narstoma tema, pagrindinių personažų charakteriai totaliai skirtingi ir charizmatiški. Nėra kažkokio „lyderio“ ar didžio herojaus, kuris savo krūtine nustumtų visus vargus ir pats negautų už tai per snukį. Atvirkščiai, viskas klostosi organiškai, be didelių kulminacijų ar atomazgų.

Skaudžiausiai žiūrovui per širdį kerta tarnaičių pasakojimai ir patirtys. O jų gyvenimas iš tikrųjų nelengvas, kai turi prižiūrėti ir čiūčiuoti baltaodžių vaikelius, o savuosius palikti namuose. Už tai, kad gramdai šūdą, atsiprašant, tau net į tualetą neleidžia nueiti, nes galvoji, kad bakterijomis apkrėsi tualeto kraštelius. Juk tai absurdas! Natūralu, kad tokia situacija Amerikoje negalėjo ilgai tęstis. O Misisipės valstija buvo viena aršiausių skirstymo į baltuosius ir spalvotuosius ginėja. Nemažai filme emocinio graudulio, tačiau jis toks suvaldytas, natūralus, ne taip, kaip kokia mūza iš serialo „Vergė Izaura“, kuri raudojo 10 minučių eterio, apsikabinusi medį ir viena pati su savimi šnekėjosi. Ne, čia moterys išdidžios, jos žino savo vietą ir tam eteriui laiko neskirta.

Žmogaus pažeminimas ir skirstymas į rases buvo ilga kančia. Norėčiau, kad dabar sukurtų filmą atvirkštiniu variantų, kuris parodytų tai, kad baltieji dabar spaudžiasi į kampą, nes viskuo aprūpinti juodukai, labai lengvai gali apkaltinti rasizmu bet kurį ne taip pažiūrėjusį ar nepriėmusį į darbą baltaodį. Taip, dabar situacija Amerikoje per 50 metų labai pasikeitusi, tačiau filmas gi ne apie tai...

Labai patiko pagrindinės aktorės, kaip minėjau, personažų charakteristika labai skirtinga, todėl labai įdomu stebėti dramą tarp pačių herojų, kurie gan gyvenimiški ir realūs, nors tos moterys, kurios žaidė su kortomis klube ir buvo nusiteikusios prieš lygybę ir atrodė šiek tiek pižoniškai patetiškos, šiek tiek nenatūralios. Man tik vis įdomu, kaip patys juodosios rasės atstovai vertina šį filmą, ta jaunesnioji karta ir ta senesnioji karta. Tai tikriausiai tas pats, kas mums dabar kalbėti apie tremtį ir besikeičiantį Sovietų Sąjungos klimatą. Taigi, filmas ir yra nebloga galimybė žvilgtelėti į tai, kas dėjosi Amerikoje, prieš susiliejant rasėms ir įstatymams į vienovę. Tai, ką aš pamačiau, mane totaliai patenkino tiek emocionaliai, tiek istoriškai, tiek pasakojimu, tiek vaidyba, tiek režisūra, todėl negaila duoti ir maksimalų įvertinimą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis:  62/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liūdnasis valentintadienis" / "Blue Valentine"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Liūdnasis valentintadienis“ (Blue Valentine) (2010 m.) Ne, tai ne romantinė komedija, kaip galbūt skelbtų filmo afiša, tai skaudi tyli drama, vienos santuokos – šeimos suirutė. Šiame filme mes sutinkame du labai gerus aktorius – Ryan Gosling ir Michelle Williams, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota Academy Award Nominne kaip geriausia aktorė. Šiaip Michelle Williams man pasirodė labai paprasta, vaidmuo kažkoks keistai panašus į „Kuprotos kalnas“, jausena panaši. Dabar visai neseniai aktorė gavo superinį vaidmenį Melyn Monro rolėje, į kurią pretendavo Angelina Jolie...

Pats filmas man visai patiko. Šiaip pats filmo siužetas nėra kažkuo ypatingas, nes apie šeimos griūtį sukurta begalės filmų, todėl mėgavausi aktorių vaidyba ir tikrai neprasta režisūra. Pačios istorijos struktūra retrospektyvinė t.y. rodoma momentais, kaip viskas būna gražu iki vestuvių ir kaip viskas būna po jų, kai jau užgyventas šioks toks turtas, vaikas ir t.t. Taip, tai filmas apie gyvenimą ir aš tokius visai mėgstu. Daug nuostabių santykių tiesiog sugriūva laikui bėgant, nes kažkas dingsta tarp dviejų žmonių. Toks jausmas, kad rutina ir nužudė šios šeimos santykius. O taip ir būna, kada vienas stengiesi, bet tavęs neįvertina, nusisuki, tada stengiasi kitas, bet tada keistai kerštauji... nesusikalbėjimas yra didžiausia žmonių problema.

Ar įmanoma kažko išmokti žiūrint tokius filmus? Manau, kad ne, nes tai yra kiekvieno žmogaus individualus santykis ir potyris, o filmas „Liūdnasis valentintadienis“ yra būtent vienas iš milijonų pavyzdžių, kodėl žmonės sulaukia liūdnos meilės dienos ir supranta, kad tos meilės jau visai nebelikę...
 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela