Filmas; "Vagišius" / "Roofman"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“ (angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina didžiąją daugumą žiūrovų.

 

„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį, kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir, atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...

 

Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus, kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą, lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t. y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis, per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti kitonišką pasakojimo perspektyvą.

 

Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Švyturys tarp dviejų vandenynų" / "The Light Between Oceans"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai romantinių vaizdų ištroškę žiūrovai su nekantrumu laukė knygos ekranizacijos „Tarp dviejų vandenynų“ (angl. The Light Between Oceans) (2016), kuri tikriausiai ir tapo vienu romantiškiausiu filmu praėjusiais metais. Iš esmės vengiu tokių atseit perdėtai sentimentalių ir iki gyvnagių nuėstų romantinių juostų, tačiau šioji kažkaip susižiūrėjo ganėtinai padoriai, netgi labai padoriai dėl kruopščios režisūros, kada dėmesys skirtas ne atskiroms kažkokioms detalėms, o bendrai filmo energetikai.

Nors filmo aktoriai nuostabūs, tačiau už šiuos vaidmenis jie nieko taip ir nesulaukė, nė jokios reikšmingos nominacijos prestižiniuose apdovanojimuose. Gal dėl to, kad kadrais tokie šiek tiek teatralizuoti, kad ir koks beribis bebūtų perteiktas skausmas, jis pagražintas, vėjo pagairintas, „ašara paspalvinta“, bet, velnias, kaip visa tai gerai padaryta! Nors, atrodo, kino industrijoje netrūktų kokybiškų dramatiškų filmų, šis tikriausiai išskirtinesnis būtų dėl savo marinistinės (jūrinės) atmosferos. Pirmuosius 30 minučių kone jūros garsai taip įsismelkia į kadrus, į seną švyturį ir pajūrio namelį, kad atrodo, jog net nebereikia jokio garso takelio. Aišku, šiame siužete, kuris iš esmės gana tradicinis ir laikosi ant vienos linijos – persileidimus patyrusi jauna sutuoktinių pora gauna progą auginti svetimą kūdikį... Tiesą sakant, filmo kūrėjai viską dailindami ir gražindami tikrai stengėsi ir nepersistengė, kad ir kaip filmas estetiškai beatrodytų, dėka profesionalių kino aktorių neprarado tikro dramatizmo, ašarų, atgailos, atpirkimo, meilės, švelnumo ir nevilties – visa jausmų paletė tarp dviejų vandenynų. Kartais galvoju, jeigu jums ir nepatinka jausmų dramos, tai filmą galima žiūrėti vien dėl gamtos vaizdų ir atmosferos, ypač tie, kurie mėgsta jūrą.

Kalbant apie puikiai žinomus aktorius, noriu pasakyti, kad labiausiai šiame filme mane įtikino ne porelė, bet aktorė Rachel Weisz, suvaidinusi kūdikio netekusią motiną, neprarandanti vilties. Nors jai skirta kur kas mažiau vietos, tačiau gal dėl to, kad jai niekada šiame filme nereikėjo būti tiesiog romantiškai, o tik skausmo ir susirūpinimo branduoliu, atstovėjo kiekvieną mili sekundę kadruose. Kitiems aktoriams tikrai neturiu irgi priekaištų. Nepaisant, kad tai klasikinis siužetas, vienplanis, be didesnių idėjų, vien nukreipta į vidines žmonių tarpusavių santykius, manau, režisieriui ir vėl savo karjeroje pavyko išvystyti „aukštąsias akimirkas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Niujorko šešėlyje" / "The Place Beyond the Pines"

Sveiki, kino gerbėjai,

Nors aktorius Ryan Gosling ir paskelbė, jog kurį lauką apleidžia karjerą, tačiau pas mus dar vis plūsta jo naujausi darbai. „Niujorko šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines) (2012) yra dar vienas kriminalinių perliukų, kurie ramiausiai gali pretenduoti į kokybiško filmo lentyną. „Niujorko šešėlyje“ man pasirodė lyg pyragas su trim storais biskvitais. Tikėjausi vientiso pasakojimo apie bankus plėšiantį blondiną tėtuką, kuris bando sulipinti iširusius santykius, tačiau teko apsigauti, nes filmas „eina“ trim frontais ir pasakoja iš trijų skirtingų pozicijų, neaplenkdamas laiko šuolių, paradoksų ir „karminių“ skolų grąžinimo šiame gyvenime.

Labiausiai šokiruoja nuolatinis korumpuotos policijos vaizdavimas ir nelygybė, kuri veši tarp pareigūnų. Tokių filmų pasižiūrėjus, galima pamanyti, kad pasaulis iš vis neteisingas, o sistema, kuriai mes vergaujame, siurbia iš mūsų kraują ir veidmainiauja kiek tik išsteni. Viskas puiku su šiuo filmu – stipri režisūra, įtaigus siužetas, labai malonu, kad nevienalytis, ne monolitas, o gerai perskeltas į tris dalis. Smagu čia vėl sutikti Ryan Goslingą, tačiau jo povyza, nors į flegmatiškai charizmatiška, tačiau akmeninis veidas beveik niekuo nesiskyrė nuo filmo „Drive“ (2011) – toks pat tylėnis, tokios pačios emocijos, vaikščiojimas, energetika. Įtariu, kad aktoriui pelnytai reikia atostogų ir pertraukos, gal tada sugebėtų būti nors kiek universalesnis, nes paskutinieji vaidmenys labai jau man panašūs tampa, ko visai negaliu pasakyti apie Bradley Cooper‘į, kuris vis painiojasi man po akimis – „Pagirios: Velniai žino kur“, „Optimisto istorija“ ir šįkart vėl demonstruoja naują amplua, ir galiu pasakyti, kad šįkart, mano akimis, perspjovė Gosling‘ą. Priekaištų neturiu ir Evai Mendes, tačiau jos personažas nedominavo, todėl kažkokių pastebėjimų didesnių negalėčiau išskirti.

Iš esmės – tai vizualiai gražus filmas, išbaigtas ir užpildytas, kažko galbūt išskirtinio iš gerųjų kriminalinių dramų savitumo gal ir neturi, tačiau, manau, kad tokią juostą pažiūrėti daug turiningiau nei prastą ir „ant smūgio“ nuspėjamą detektyvą. Filmą vertinu geriau nei vidutiniu ir rekomenduoju pasidžiaugti juo ir kitus žiūrovus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liūdnasis valentintadienis" / "Blue Valentine"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Liūdnasis valentintadienis“ (Blue Valentine) (2010 m.) Ne, tai ne romantinė komedija, kaip galbūt skelbtų filmo afiša, tai skaudi tyli drama, vienos santuokos – šeimos suirutė. Šiame filme mes sutinkame du labai gerus aktorius – Ryan Gosling ir Michelle Williams, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota Academy Award Nominne kaip geriausia aktorė. Šiaip Michelle Williams man pasirodė labai paprasta, vaidmuo kažkoks keistai panašus į „Kuprotos kalnas“, jausena panaši. Dabar visai neseniai aktorė gavo superinį vaidmenį Melyn Monro rolėje, į kurią pretendavo Angelina Jolie...

Pats filmas man visai patiko. Šiaip pats filmo siužetas nėra kažkuo ypatingas, nes apie šeimos griūtį sukurta begalės filmų, todėl mėgavausi aktorių vaidyba ir tikrai neprasta režisūra. Pačios istorijos struktūra retrospektyvinė t.y. rodoma momentais, kaip viskas būna gražu iki vestuvių ir kaip viskas būna po jų, kai jau užgyventas šioks toks turtas, vaikas ir t.t. Taip, tai filmas apie gyvenimą ir aš tokius visai mėgstu. Daug nuostabių santykių tiesiog sugriūva laikui bėgant, nes kažkas dingsta tarp dviejų žmonių. Toks jausmas, kad rutina ir nužudė šios šeimos santykius. O taip ir būna, kada vienas stengiesi, bet tavęs neįvertina, nusisuki, tada stengiasi kitas, bet tada keistai kerštauji... nesusikalbėjimas yra didžiausia žmonių problema.

Ar įmanoma kažko išmokti žiūrint tokius filmus? Manau, kad ne, nes tai yra kiekvieno žmogaus individualus santykis ir potyris, o filmas „Liūdnasis valentintadienis“ yra būtent vienas iš milijonų pavyzdžių, kodėl žmonės sulaukia liūdnos meilės dienos ir supranta, kad tos meilės jau visai nebelikę...
 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela