Filmas: "Švyturys tarp dviejų vandenynų" / "The Light Between Oceans"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai romantinių vaizdų ištroškę žiūrovai su nekantrumu laukė knygos ekranizacijos „Tarp dviejų vandenynų“ (angl. The Light Between Oceans) (2016), kuri tikriausiai ir tapo vienu romantiškiausiu filmu praėjusiais metais. Iš esmės vengiu tokių atseit perdėtai sentimentalių ir iki gyvnagių nuėstų romantinių juostų, tačiau šioji kažkaip susižiūrėjo ganėtinai padoriai, netgi labai padoriai dėl kruopščios režisūros, kada dėmesys skirtas ne atskiroms kažkokioms detalėms, o bendrai filmo energetikai.

Nors filmo aktoriai nuostabūs, tačiau už šiuos vaidmenis jie nieko taip ir nesulaukė, nė jokios reikšmingos nominacijos prestižiniuose apdovanojimuose. Gal dėl to, kad kadrais tokie šiek tiek teatralizuoti, kad ir koks beribis bebūtų perteiktas skausmas, jis pagražintas, vėjo pagairintas, „ašara paspalvinta“, bet, velnias, kaip visa tai gerai padaryta! Nors, atrodo, kino industrijoje netrūktų kokybiškų dramatiškų filmų, šis tikriausiai išskirtinesnis būtų dėl savo marinistinės (jūrinės) atmosferos. Pirmuosius 30 minučių kone jūros garsai taip įsismelkia į kadrus, į seną švyturį ir pajūrio namelį, kad atrodo, jog net nebereikia jokio garso takelio. Aišku, šiame siužete, kuris iš esmės gana tradicinis ir laikosi ant vienos linijos – persileidimus patyrusi jauna sutuoktinių pora gauna progą auginti svetimą kūdikį... Tiesą sakant, filmo kūrėjai viską dailindami ir gražindami tikrai stengėsi ir nepersistengė, kad ir kaip filmas estetiškai beatrodytų, dėka profesionalių kino aktorių neprarado tikro dramatizmo, ašarų, atgailos, atpirkimo, meilės, švelnumo ir nevilties – visa jausmų paletė tarp dviejų vandenynų. Kartais galvoju, jeigu jums ir nepatinka jausmų dramos, tai filmą galima žiūrėti vien dėl gamtos vaizdų ir atmosferos, ypač tie, kurie mėgsta jūrą.

Kalbant apie puikiai žinomus aktorius, noriu pasakyti, kad labiausiai šiame filme mane įtikino ne porelė, bet aktorė Rachel Weisz, suvaidinusi kūdikio netekusią motiną, neprarandanti vilties. Nors jai skirta kur kas mažiau vietos, tačiau gal dėl to, kad jai niekada šiame filme nereikėjo būti tiesiog romantiškai, o tik skausmo ir susirūpinimo branduoliu, atstovėjo kiekvieną mili sekundę kadruose. Kitiems aktoriams tikrai neturiu irgi priekaištų. Nepaisant, kad tai klasikinis siužetas, vienplanis, be didesnių idėjų, vien nukreipta į vidines žmonių tarpusavių santykius, manau, režisieriui ir vėl savo karjeroje pavyko išvystyti „aukštąsias akimirkas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mūsų suma" / "The Sum of Us"

Sveiki visi,

Australų filmas „Mūsų suma“ (kitaip dar galima versti „Mūsų rezultatas“) (The Sum of Us) (1994) pasakoja apie tėvo ir homoseksualo sūnaus gyvenimą. Tai gražus, nebalus pasakojimas apie šeimyninius santykius, mano akimis, truputį pernelyg pasaldintas ir pernelyg sentimentalus, tačiau tai išties neblogas darbas šia tema iš visų urmu bėgančių filmų pro mano akis. Šiame filme neabejotinai stipriausias vaidmuo atitenka vienam garsiausių Australijos aktorių Russell Crowe, kuris būtent su šiuo vaidmeniu prasimušė kelią į Holivudą. Tada dar jaunas aktorius atlieka viso labo tik antrą pirmojo plano vaidmenį ir iškart lieka maloniai įvertintas. Pats Crowe pasakoja, kad vaidmenis visada pasirenka tik tuos, kurie pašiaušia jo gyvaplaukius, perskaičius scenarijų. Galbūt filmas „Mūsų suma“ ir buvo vienas iš jų, kas žino...

Filmas stebina savo „standartišku nestandartiškumu“. Viskas lyg ir vyksta eilinėje pusdramoje, bet truputį šokiruoja, kai filmo herojai kalbėję tarpusavyje, pasisuka ant kulno, ir ima kalbėti su kamera ir už jos esančiais žiūrovais. Neįtikėtinas pasirinkimas, mano galva, tik praturtina filmą menine plotme. Čia nerasime daug erotizmo, nes visas epicentras, tornado akis sukasi ne apie homoseksualių santykių saviraišką, bet tėvo ir sūnaus santykį, kuris labai nestandartinis ir galbūt primena šiek tiek vidutinių ar visai prastų komedijų bendravimą, tačiau susidūrimas su puritoniška ir itin konservatyvia Australijos visuomene, kartu pademonstruoja, koks nutolęs šios šeimos supratimo ir santykių branduolys nuo visuomeninių normų. „Vaikai yra tik mūsų pačių suma,“ – sako vienišas tėvas, kuris paantrina dar vienai išsakytai minčiai, - „todėl, kad jie yra tokie, kokie yra, tai tik dar labiau daro juos nuostabesnius!“ Visgi filmas turi ir didaktinę, šviečiamąją holistinę medalio pusę. Tai filmas nešantis žinią paprastoms šeimoms, kurie kraupiu žvilgsniu žiūri ne tik į homoseksualumą, bet ir apskritai į žmogaus seksualumo įvairovę.

Manau, kad filmas pakankamai vykęs, su gerais aktoriais, įtikinama režisūra, neprastu operatoriaus darbu, o ir muzikos takelis šįkart man labai patiko. Finalinė daina iki šiol sukasi mano galvoje. Net nežinau, jeigu tik turite noro ir galimybes, pasižiūrėkite šią juostą. Tiesa, filmo lietuviškai nerasite, - nebent anglų kalba ir kur nors rusų. O šiaip, tai sveikintinas darbas, kuris daugelį turėtų nenuvilti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gruodžio berniukai" / "December Boys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Gruodžio berniukai“ (December Boys) (2007 m.) Daniel Radcliffe – tikriausiai bus iki grabo lentos paženklintas kaip Hario Poterio vaidmens atlikėjas. Šįkart filmą žiūrėjau tikrai ne dėl jo ir tikrai ne dėl to, kad pažiūrėčiau, kaip jam sekasi vaidinti dramose, tiesiog sudomino filmo aprašymas – gruodį gimę berniukai iš prieglaudos išsiunčiami atostogų pas globėjus, o berniukai ima varžytis, nes vienas iš jų nugirdo, kad šeima ketina vieną iš jų įsivaikinti.

Šiaip drama kaip drama – gražiai nufilmuota, yra šis tas ir siužeto vingyje, nes nuolat galvoje kartojosi tas stebuklingas žodis – gruodžio berniukai, gruodžio berniukai, gruodžio berniukai... Filmas atspindi berniukų išdaigas, religijos įtakotą ideologiją ir pan., pirmoji meilė, pirmieji seksualiniai potyriai, slapti naktiniai parūkymai pro langą, nuogų moterų nuotraukos – viskas ale taip berniokiška, kad gali patikėti, jog iš tikrųjų prieglaudose būdavo viskas taip berniokiškai nuspalvinta be vienatvės prieskonių ir kitų skirtybių. Iš esmės nepasakyčiau, jog tai stiprus filmas, taip, jis turi kažko savitumo, yra vystomi veikėjų charakteriai ir t.t., tačiau nepatiko išlikusi holivudietiška sentimentali didaktika, kuri, mano galva, sugadina daugelį dalykų – tie perdėti žvilgsniai pagavus didelį žvilgsnį, patapšnojimai per pečius – niekur nemačiau, kad berniukai kalbėtų iš suaugusių žmonių filosofinių lygmenų, o tuo labiau tarpusavyje gestikuliuotų kaip suaugusieji. Taip, tos šėlionės ir visa kita lyg ir gerai, bet dialogai, dievaži, tas pabaigoje esantis pasiaukojimas – toks riebus ir didelis Holivudo štampas, kad nė kiek nesujaudino, bet sugadino filmą. Pabaigą šiek tiek gelbėjo tai, kad gruodžio berniukai po daugel metų grįžta į tą pačią vietą ir išbarsto draugo pelenus...

Šiaip filmą laikau labai jau vidutiniškai sumontuotą, kaip kūrinys man jis pasirodė toks paprastas, niekuo per daug neišsiskiriantis, trūko vidinės dramos įtampos, kas iš tikrųjų prikaustytų pasakojant berniukų vasarą, kuri apvertė viską aukštyn kojom, tačiau tas pasakojimas kažkaip užpildytas gražiais gamtos vaizdais, truputį dramatizmo, žiupsneliu humoru, o visa tai praslydo pro pirštus ir mėlynių pyragas ištrauktas iš orkaitės taip ir neiškilo.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela