Filmas: "Čiongčingo ekspresas" / "Chung Hing sam lam" / "Chungking Express"

 Sveiki,

Po „Didysis meistras“ (2013) pastatymo nieko naujo nebegirdėjau iš kinų kilmės Honkongo režisieriaus Kar-Wai Wong, kuris man labai seniai patinka. Po tokių filmų kaip „Mano vaivorų naktys“ (2007) ar geriausiai įvertintu „Meilės laukimas“ (2000) žymus režisierius, atrodo, kurį laiką atsitraukęs nuo didžiojo kino, tad vedamas poetizuoto azijietiško kino ilgesio, kokį specifinį jausmą sukeldavo tik šis režisierius, pasiryžau žvilgtelėti į jo darbų retrospektyvą. Vienas ankstyvojo periodo Kar-Wai Wongo darbų, su kuriuo jis buvo pripažintas tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo ekspresyvus, žiaurus, romantiškas filmas „Čiongčingo ekspresas“ (honkn. Chung Hing sam lam) (1994).

Taip jau yra su šio režisieriaus filmais, po kurio laiko sudėtinga atgaminti įprastinius pasakojimo siužeto vingius, tačiau paliktą jausmą galima atgaminti iškart, kad ir šįkart, kai vos tik šis filmas prasidėjo. Tai dvi istorijos-novelės, pereinančios nuo vienos istorijos prie kitos klaidžiuose ir tirštuose Azijos didmiesčio labirintuose. Pirmoji meilės istorija pasakoja apie narkotikų dailiąją prekeivę, kuri nieko nebijanti sugeba užverbuoti indų imigrantus ir paversti juos mulais, tačiau ją įsižiūri bare infantilus policininkas, kuris turi valgymo sutrikimų, nes jį po 5 metų draugystės paliko mergina. Šiai istorijai skirta viso labo pusvalandis, nes užkandinėje istoriją romantiniu stiliumi tęsia jau kitas policininkas, kuris turi aistringą romaną su stiuardese, tačiau jį nusižiūri infantili berniokiška svajoklė užkandinės darbuotoja. Galiausiai ji gauna jo buto raktus ir paslapčia lankosi jo namuose, tvarko, prižiūri apleista akvariumą...

Ir atrodo, daugiau niekas nevyksta. Toji meilės istorija labai sąlygota, nes perteikta kaip didmiesčio darbuotojų ir nusikaltėlių poezija. Nežinau kiek, bet daugybę kartų filme suskamba amerikiečių grupės The Mamas & The Papas  hitas California Dreamin'. Apskritai šis filmas kaip ir kiti kūrėjo kūriniai yra iliustratyviai ir hipnotizuojančiai sujungiantys Azijos kultūrą su vakarietiška muzika, todėl kartais filmai primena Harukio Murakamio tam tikrą literatūrinį magiško realizmo prieskonį. Visgi „Čiongčingo ekspresas“ yra orientuotas į žiūrovo jausmus. Pirmojoje istorija hipnotizuojantys kriminaliniai neoninių naktinių šviesų perteikta istorija, atrodo, agresyvoka, tačiau ji pamažu pereina į lėtesnio temo romantinę istoriją, pastaroji man skonio atžvilgiu patiko labiau, netgi priminė Wongo „Meilės laukimą“ ir „Amžinai kartu“ (1997). Režisierius išgauna filmo tekstūra tik jam būdingą unikalų fragmentuotą kalbėjimo būdą su muzikiniais intarpais ir liūdno šmaikštumo dialogais, kuriuose veriasi žaismingas, kartais naiviai apsimestinis veikėjų bendravimas, peraugantis į lengvą meilės apsėdimą.

Rekomenduoju „Čiongčingo ekspresą“ visiems šio režisieriaus gerbėjams ir išskirtiniam lėto, poetizuoto, juslinio, bet nebanalaus pasakojimo be įprastinių holivudinių šablonų ieškotojams. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beprotybės nasruose" / "In The Mouth of Madness"

Sveiki, skaitytojai,

Seni geri siaubo filmai, ak, kaip jie kartais vilioja po sunkių darbo dienų prieš miego, kai norisi vai kitokių emocinių įkrovų. Žinau, tokie filmai nesimėto pakelėmis, tad noriu šįkart vieną tokį filmą išgriebti iš pakelės ir pakomentuoti amerikiečių režisieriaus John Carpenter filmą „Beprotybės nasruose“ (angl. In the Mouth of Madness) (1994). 

Na, filmas, bent jau man, iš esmės pateisino savo pavadinimą, nes iš tikrųjų scenarijus beprotiškas ir geras, primenantis S. Kingo siaubo romanų siužetus. Gal šiame filme dabar atrodo ne viskas gerai su scenarijaus realizavimo, ypač padarai ir toji senoji moteris su čiuptuvais atrodė klaikiai dirbtina, tačiau didžioji filmo dalis visgi sėkmingai išlaikiusi senųjų gerųjų siaubo filmo elementus. Galbūt čia rasime daugiau mistinių elementų, nei paties siaubo, tačiau netgi patys mistiniai dalykai primena „Košmaras Guobų gatvėje“ idėjas – skeptikas tyrėjas ima tapatinti šią realybės pusę su siaubo romanų siužetais ir šios realybės ima persipinti. Galiausiai nebeaišku, kur viskas realu, o kur tik knyga, nes viskas tampa pernelyg tikra...

Iš viso filmo man labiausiai patiko siužetas. Jis iš tikrųjų kažkaip užkabino, nors pirmosios 10 minučių nebuvau nusiteikęs žiūrėti, netgi kirbėjo kuo greičiau išjungti, tačiau po to įsivažiavau ir, ačiū Dievui, filmas nėra ištęstas ir labai ilgas, tai irgi savotiškas pliusas. Senas geras veteranas aktorius Sam Neill pratęs prie trilerių ir tokio tipažo vaidmenų, todėl jautėsi kaip žuvis vandenyje. Šiaip filmą vertinu gana gerai. Ne šedevras, tačiau galiu pasakyti, kad aplenkia nemažą dalį šiandienos siaubo filmo produkcijos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Melas vardan tiesos" / "True Lies"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Dar, žiūriu, liko mano repertuare nematytų James Cameron filmų ir vienas iš tokių buvo daug kam patikęs „Melas vardan tiesos“ (angl. True Lies) (1994), kuris, kažin, ar yra pats geriausias šio režisieriaus darbas, bet žinant, kokiomis ambicijomis nuolat gyvena J. Cameronas, nieko nuostabaus, kad ir jo prastieji filmai yra visai neprasti, o tiesiog geri. „Įsikūnijimo“, „Titaniko“, „Terminatoriaus“ pirmųjų dalių režisierius vėl pasikviečia Arnold Schwarzenegger į savo projektą.

Kuo šįkart skiriasi šis filmas nuo anksčiau matytų režisieriaus darbų? Gal dėl komedijos žanro priemaišų. Į rimtą veiksmo trilerį įpinti komediniai situacijų niuansai tiesiog nuskaidrino visą filmą ir suteikė jam didelio žavesio. Tai didelis pramoginis filmas, kuris, mano akimis, turėtų patenkinti kinomanus ir paprastus žiūrovus, nes jame puikiai dera išplėtotas scenarijus, sukuriama intrigos atmosfera ir, žinoma, nestinga veiksmo. Asmeninių santykių ir darbo reikalų susipynimas šio filmo herojui tampa uždelsto melo bomba, kuri išsprendžia gana aštriomis trilerio sąlygomis santykius su žmona. Šiuo atžvilgiu daug kam filmas turėtų būti panašus į „Ponas ir ponia Smitai“ su Angelina Jolie ir Brad Pitt. 

Filme pasirodo „Terminatoriaus“ žvaigždė A. Schwarzenegger‘is, kuris, dievaži, mano akimis matytas tik vaikystėje, man visai patiko. Šitas raumenų kalnas turi visai įdomios charizmos ir geba elegantiškai suvaidinti, bet išvis labiausiai mane sužavėjo serialų „Choras“, „Siaubo karalienės“ (angl. Screem Queens) bei filmo „Žuvelė vardu Vanda“ aktorė Jamie Lee Curtis, suvaidinusi naiviąją žmoną, kuri vėliau tapo komedinių situacijų stimulu. Viena įdomiausių ir gražiausių bei juokingiausių scenų tampa jos pasirodymas viešbutyje prostitutės vaidmenyje, kur prieblandoje sėdintis vyras stebi jos erotinį šokį... Tiesiog vien dėl šios scenos buvo verta žiūrėti įspūdingų J. L. Curtis kūno linijų šokį. Visai nesitikėjau išvysti ir serialo „Relikvijų medžiotoja“ žvaigždę Tai Carrere.

Šiaip filmas išties gana aukšto lygio, įdomus, įtraukiantis, kur veiksmas dera su humoru, šeimos santykiai su darbiniais reikalais. Gal ne geriausias J. Camerono filmas, bet kaip filmas jis vis tiek geras.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klientas" / "The Client"

Sveiki, skaitytojai,

Jau tikriausiai baigiu sužiūrėti geriausius aktorės Susan Sarandon filmus ir vienas iš paskutinių perliukų buvo Joel Schumacher režisuota drama „Klientas“ (angl. The Client) (1994). Tai literatūros kūrinio ekranizacija, kuri sulaukė itin palankių vertinimų tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų, o aktorė Susan Sarandon laimėjo BAFTA (britiški „Oskarai“) kaip geriausia aktorė bei buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais pergalę išplėšė Jessica Lange.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad „Klientas“ tikriausiai įkūnija viską, kas buvo geriausio dešimto dešimtmečio pradžioje populiariajame kine – garso takelis, dekoracijos, mada, lėta, bet intriguojanti siužeto tėkmė. Filmas išties man patiko, nors šiaip nesu linkęs žavėtis vaikų didvyriškais poelgiais kine, nes ir taip suprantama, kad tai toli nuo realaus gyvenimo ir pritempta dėl įdomumo. Šiame filme, nors vaikis iš gana socialios šeimos, bet jo vuderkindiškas mąstymas ir poelgiai kažkodėl neerzino. Jaunasis aktorius Brad Renfro, suvaidinęs kone pagrindinį vaidmenį, tiesiog puikiai viską atliko, gaila, kad aktoriaus likimas pasibaigė 2008 m., kai jam buvo 25 m., jis perdozavo nuo heroino, taigi šlovė ne tokia jau saldi. Žinoma, fantastiškai pasirodė aktorė Susan Sarandon, kuri suvaidino iš alkoholizmo liūno išsikapsčiusią teisininkę, kuri susigrumia su kone geriausiu šalies advokatu ir savo užnugariu užstoja berniuką.

Apskritai filmas kažkoks stebuklas, jis turėjo visus šansus būti pilkas, neįdomus ir standartinis, tačiau negali atplėšti akių nuo siužeto ir tos keistos teisinės padėties. Daug kriminalinių linijų, kurie stebina ir nebepaleidžia žiūrovų, daug ir tokių gangsterio charakterių, kurie pasirodė neišbaigti, vienkrypčiai ir prasti, tačiau viską kompensuoja advokato ir advokatės „dvikova“, dar ir berniuko tykantys pavojai. Labai bijojau, kad filmas priartės prie tos baisiai saldžiai šleikščios Disnėjaus pamokslavimo ir lėkštos didaktikos, tačiau filmas išliko stoiškas ir rimtas, su kriminaliniais elementais, gera aktorių vaidyba ir gera istorija. Tiesiog kažkaip patyriau visokeriopą malonumą. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leonas" / "Leon"

Sveiki, kino žiūrovai,

Esu matęs ne vieną ir ne du Luc Besson filmą ir, kiek teko girdėti, filmas „Leonas“ (angl. Leon) (1994) yra laikomas vienas stipriausių ir geriausių režisieriaus darbų. Frankofoniškasis filmas prikvietė smarkiai tuo metu populiarų aktorių Jean Reno ir debiutuojančią Natalie Porman. Sunku patikėti, kad ši aktorė kiną pradėjo prancūziškoje juostoje ir išlaikė savo kaip aktorės pozicijas Amerikoje. Bet ne apie tai, o apie patį filmą.

Tiesą sakant, filmas neblogas, tačiau, mano nuomone, tai tikrai nėra geriausias, kaip daugelis teigia, L. Bessono darbas. Toli gražu. Suprantama, kad smurtas, mažoji koketiška mergaitė „prisiklijavosi“ prie beraščio ir ganėtinai stokojančio intelektualumo samdomo žudiko ir snaiperio turėjo labai sujaudinti mases, bet šiandien filmas neatrodė man itin intriguojantis. Vietomis „bessoniškas“ humoras atrodė keistas – nesupratau, ar čia pergyvent dėl veikėjų, ar dėl tos kambarinės gėlės vazone? Žinoma, siužetas nėra prastas, personažai irgi netipiniai, kitose žanro rėmuose netgi išeitų puiki komedija, bet veiksmo trileryje, kuris netgi šiek tiek dvelkia tarantiniškumu, tai atrodo išties neįtikinamai. Filme yra daug dailių ir gražių scenų, netgi įsižiebiant intrigos žiežirbas. Tai vienas iš tų filmų, kurį galima pavadinti turintį „stilingą ir estetišką smurtą“.

Visgi galbūt pati istorija manęs neimponavo aikčioti ir žavėtis, o filmui einant link pabaigos pamažu darėsi nuobodoka ir truputį nuspėjama. Suprantu šio filmo gerbėjus, bet, deja, manęs filmas ne itin sužavėjo, nors konkrečiai įvardyti jo trūkumus būtų ganėtinai sudėtinga, todėl kaltinu tiesiog akimirkos skonio ir nuotaikos reikalą. Bet kokiu atveju filmas neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela