Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klientas" / "The Client"

Sveiki, skaitytojai,

Jau tikriausiai baigiu sužiūrėti geriausius aktorės Susan Sarandon filmus ir vienas iš paskutinių perliukų buvo Joel Schumacher režisuota drama „Klientas“ (angl. The Client) (1994). Tai literatūros kūrinio ekranizacija, kuri sulaukė itin palankių vertinimų tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų, o aktorė Susan Sarandon laimėjo BAFTA (britiški „Oskarai“) kaip geriausia aktorė bei buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais pergalę išplėšė Jessica Lange.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad „Klientas“ tikriausiai įkūnija viską, kas buvo geriausio dešimto dešimtmečio pradžioje populiariajame kine – garso takelis, dekoracijos, mada, lėta, bet intriguojanti siužeto tėkmė. Filmas išties man patiko, nors šiaip nesu linkęs žavėtis vaikų didvyriškais poelgiais kine, nes ir taip suprantama, kad tai toli nuo realaus gyvenimo ir pritempta dėl įdomumo. Šiame filme, nors vaikis iš gana socialios šeimos, bet jo vuderkindiškas mąstymas ir poelgiai kažkodėl neerzino. Jaunasis aktorius Brad Renfro, suvaidinęs kone pagrindinį vaidmenį, tiesiog puikiai viską atliko, gaila, kad aktoriaus likimas pasibaigė 2008 m., kai jam buvo 25 m., jis perdozavo nuo heroino, taigi šlovė ne tokia jau saldi. Žinoma, fantastiškai pasirodė aktorė Susan Sarandon, kuri suvaidino iš alkoholizmo liūno išsikapsčiusią teisininkę, kuri susigrumia su kone geriausiu šalies advokatu ir savo užnugariu užstoja berniuką.

Apskritai filmas kažkoks stebuklas, jis turėjo visus šansus būti pilkas, neįdomus ir standartinis, tačiau negali atplėšti akių nuo siužeto ir tos keistos teisinės padėties. Daug kriminalinių linijų, kurie stebina ir nebepaleidžia žiūrovų, daug ir tokių gangsterio charakterių, kurie pasirodė neišbaigti, vienkrypčiai ir prasti, tačiau viską kompensuoja advokato ir advokatės „dvikova“, dar ir berniuko tykantys pavojai. Labai bijojau, kad filmas priartės prie tos baisiai saldžiai šleikščios Disnėjaus pamokslavimo ir lėkštos didaktikos, tačiau filmas išliko stoiškas ir rimtas, su kriminaliniais elementais, gera aktorių vaidyba ir gera istorija. Tiesiog kažkaip patyriau visokeriopą malonumą. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Damos portretas" / "The Portrait of a Lady"

Sveiki, kino mėgėjai,

Grįžau prie senųjų Nicole Kidman darbų ir pažiūrėjau filmą „Damos portretas“ (angl. The Portrait of a Lady) (1996), kurį režisavo kostiuminių dramų karalienė Jane Campion, žinoma už tokius filmus kaip „Pianinas“ (1993), „Švytinti žvaigždė“ (2009) ir t. t. Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą ir pasakoja apie XIX amžiaus antrojoje pusėje gyvenusią jauną merginą, kuri nenorėjo tekėti, paveldėjo daug pinigų, o po to ištekėjo už brutalaus plikio, kuris suvaržė jos kaip laisvos asmenybės laisvę.

Filmas išties jausmingas. Nominuotas net dviem „Oskarams“ – už kostiumus ir antro plano aktorę Barbara Hershey, kurią jau esu sutikęs neviename nekomercinio pobūdžio filme. Tiesą sakant, nustebau, kad Nicole Kidman negavo nominacijos, nes jos jausmingumas, laikmečio pajausta energetika, ašaros nesuvirpino kritikų širdies. Jos pasirodymas šiame filme išties įspūdingas. Na, o pats filmas... Ką galima apie jį pasakyti? Iš pradžių, pažiūrėjęs 30 minučių, pamaniau, kad nepatiks, tačiau drama vystėsi, vystėsi siužetas ir pamažu vėrėsi gaivališkas pasakojimas apie moters naivumą ir jos sudėtingą socialinę padėtį tuose amžiuose. Puikūs kostiumai, britiška energetika, subtilūs aktoriai, gera režisūra manęs iš esmės nepaliko abejingo. Buvo gražu stebėti aktorių darbą, net virpteldavau, kai personažai susigraudindavo... Siužetas gali pasirodyti šiek tiek ištęstas, letokas – šiaip ar taip filmas trunka beveik pustrečios valandos, bet jis vertas tiek gurmanų akies, tiek sentimentalių dramų mėgėjų dėmesio.

Kadrai iš filmo "Moters portretas".

Na, filmas tik iš dalies sentimentalus, kur kas įdomesnės personažų gelmės, kurios pakankamai išvystytos ir atskleistos. Filmas nėra įspūdingas, kaip meno kūrinys, tačiau neabejotinai turi išliekamąją meninę vertę – aktorinis meistriškumas, pasakojimo tėkmė, režisūra. Smagu ir tai, kad režisierė nesuteikė pernelyg didelės reikšmės to meto etiketo manieringumui, tačiau sugebėjo kartu atskleisti Viktorijos laikų purizmą ir išlaikyti pagrindinio personažo sudėtingo likimo liniją. Šiaip iš tikrųjų patiko, net nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas" / "The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford) (2007) yra puikiai pripažintas tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų. Baisiai ilgas ir nepatogus filmo pavadinimas ne veltui skamba kaip kokia sensacinga laikraščio antraštė, mat, visas filmas labiau primena žurnalistinį psichologinį detektyvą – filmas visgi pastatytas pagal romaną. Filmas taip pat nemenkos apimties – daugiau nei pustrečios valandos ir toli gražu graudulinga „Titaniko“ meilės istorija nedvelkia.

Šis filmas man pasirodė išties neprastas, gal kiek preciziškai ištęstas, tačiau pasakojantis gan rimtą ir vyrišką istoriją apie JAV kriminalinio pasaulio istorijos žvaigždes. Dabar pagalvojau, kad beveik visi didieji nusikaltėliai turi po savo biografijos ekranizaciją. Ši istorija taip pat sunkiai įtikėtina, tačiau geras siužetas, įdomūs personažai ir charakteriai užvilko mane ant istorijos ir visą laiką vaikščiojau plonu ledu. Įdomiausias šio filmo dalykas ir pagrindinis klausimas, ką pamatė žymusis nusikaltėlis šiek tiek „adaptuotame“ jaunuolyje? Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta mirtis? Stiprios psichologinės scenos keičia viena kitą ir vidinė įtampą, kurią tikrai puikiai pasiekė režisierius trykšte trykšta per ekraną. Puikusis Brad Pitt vėl įrodė, kad yra puikus aktorius ir jo būvimas kadruose ir įsijautimas į vaidmenį tiesiog meistriškas.

Visgi filmas labai ilgas ir užtęstas, kai kurios scenos, turint galvoje, kad filmu norima atvaizduoti tam tikrą Amerikos kriminalinio pasaulio gyvenimą, pasirodė pernelyg teatralizuotos, ypatingai Džesio mirties scena, kurią vėliau žudikai perneš į teatrą. Vieną įspūdingiausių scenų yra gyvačių galvų kapojimas – baisiai bijau šių padarų. O šiaip filmas tikrai vykęs. Va, ant liežuvio galo sukasi ir kiti filmai su kuriais norėtųsi palyginti šią juostą, tačiau kol kas niekas neateina, tačiau tokio tipažo juostų tikrai esu matęs. Depresijos ir grubumo apsėstas nusikaltėlis jus įsuks į ilgą ir įdomių filosofinių klausimų keliantį pasaulį. Bet kokiu atveju, filmą verta pažiūrėti jau vien dėl Pitt‘o vaidybos meistriškumo. Kostiumai, detalės, muzika yra viskas vietoje. Filmo nerekomenduočiau tik tuo atveju, jeigu jums kriminalinio pasaulio vaizdiniai jus atstumia, o ir man pačiam prireikia nemažai laiko nusiteikti tokioms ilgoms šiurkščioms juostoms, bet ką jau padarysi, buvo verta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Angelai Amerikoje" / "Angels in America"

Sveiki visi,

Šešios valandos, šešios serijos, šeši siužeto lūžiai. Štai taip galima apibūdinti amerikiečių mini serialą „Angels in America“ (Angelai Amerikoje) (2003 m.). Na, tai kritikų išliaupsintas serialas, susišlavęs rekordinius „Emmy“ apdovanojimus (jų būta net 11 iš 21 – erių), taip pat šlavė ir „Auksinius gaublius“. Iš tikrųjų stebėtinai gera vaidyba! Nežinau, kaip režisieriui pavyko prisivilioti į šį mini serialą kino aktorius, bet čia nepraleisite progos pasigėrėti Meryl Streep ir Al Pacino vaidyba, o ir jaunesnioji karta, kaip antai Patrick Wilson suvaidino išties įtikinamai.

Apie ką pasakoja šis serialas? (Net serialu nepavadinčiau, nes sužiūrėjau, kaip vieną labai ilgą filmą). Tai pasakojimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, apie homoseksualų gyvenimą ir jų integravimąsi į visuomenę. Tai skaudžios temos, o serialas tikrai nestokoja dramos ir keistų antirealistinių, sakyčiau, misterinių vaizdinių. Nors pagrindinė linija pasakoja apie gėjų porą, kurioje vienas suserga AIDS ir šis ima matyti keistus vaizdinius, iliuzijas, kurie kartu lyg ir padeda gyventi, susitaikyti ir kartu priešintis ligai, bet serialo užmojai kur kas didesni. Tuo metu tame pačiame mieste suyra viena santuoka, nes paaiškėja, kad mormonų tikybos nevaisingos šeimos galva yra gėjus, šis palieka visokius keistus vaizdinius matančią žmoną ir susižavi vaikinu... Galiausiai šios dvi siužetinės linijos persipina, atsiranda kitų veikėjų ir kitų siužetinių gyvenimiškų linijų, sumišusių su keistomis vizijomis.

Visas serialo audeklas yra nepaprastai margas. Rodos, pasakojama homoseksualų istorija, tačiau tai tėra patys pagrindiniai rėmai, per kuriuos režisierius kuria besikeičiančio pasaulio jauseną. Serialas parodo, kad kiekvienas individas yra labai skirtingas – jis priklauso įvairioms organizacijoms, savo paties įsitikinimams, kitų įtakai ir t.t. Tos keistos ir visuomenės suformuotos skirtybės, sakytum, atitinkamos dėželės, nišos, pagal kurias yra suskirstyti visi žmonės, būtent ir sudaužo žmogų, galiausiai sudaužo žmonijos vienybę ir laimingą gyvenimo utopiją. Net Amerikoje žmonės kovoja, liūdi, nori mirti ir serga, nors tai, galbūt iš šalies žvelgiant, kai kam yra svajonių šalis. Filmas atmeta gražios idilės prioritetus ir ima narstyti visuomenės elgesio įpročius, vesdamas žiūrovą per skaudžią civilizacijos suvokimo terapiją.

Serialas kalba apie žmogaus prigimtines teises, tačiau jos lyg užmaskuotos, nes visų pirma yra pareiga, o tik vėliau laisvė ir žmogiškieji dalykai. Visi personažai gyvena viename mieste, kalbasi, bendrauja, įvairiai santykiauja, bet jie nepaprastai skirtingi – juos skiria įsipareigojimai savo tiesoms. Režisierius sąmoningai viską suplaka į vientisą „omletą“, kurioje ryškėja žmonių susiskirstymas – politinės, religinės, seksualinės orientacijos, rasinės nišos. Tačiau pasaulis yra besikeičiantis. Jeigu mes dar seniau galėdavome viską atstumti, kas nepriimtina vienai nišai, to jau nebegalime padaryti šiandien. Homoseksualus žmogus dabar gyvena vienu aukštu tame pačiame bute žemiau nei religinis fanatikas, o sergantis AIDS žmogus eina apsipirkinėti į tą pačią parduotuvę kaip ir nesergantis... Prieš šimtą metų šios įvairios nišos buvo taip nutolusios, kad nebuvo net keliamas klausimas – kaip gyventi tokiems skirtingiems šalia vienas kito? Tokio absurdiško klausimo nė kelti nebuvo bandoma visuomenės mastu. Šie laikai (o seriale pasakojama apie 1985 metus) reikalauja suartėjimo, tad serialas, mano galva, iškelia vieną esmingiausių visos žmonijos klausimų – kaip ir kokia kaina šios nišos priartėjo viena prie kitos, kaip ir kokia kaina mes mokomės toleruoti ir priimti kitus į savo nišas, praplečiant savo suvokimą, tiesas, principus ir išankstinius nusistatymus?

Serialas plečią personažų suvokimą apie jų pačių gyvenimus – tai skausmingas procesas. Skausmingiausia yra dūžtantys likimai, kurie buvo savo lentynose. Šalia šių personažų vystosi ir keistas biblijinis siužetas – vizija ir angelai, kurie dažniausiai mus saugo nuo visuomenės stereotipinių iliuzijų griuvimo metu. Po serialo man paaiškėjo, kad visgi ne angelai mums padeda, ne šios keistai serialui adaptuotos vizijos, bet pats žmogus nusprendžia, ar jis yra pakankamai stiprus, kad pasakytų besikeičiančiam gyvenimui TAIP. Angelai Amerikoje man nušvito kaip simbolis, kad kiekvienas žmogus yra savotiškas angelas, tuo tiki jis ar netiki. Galiausiai kai netiki savimi, kartais daug lengviau patikėti jėgomis esančiomis aplink mus t.y. šiek tiek religiškai angažuota, tačiau net homoseksualas, sergantis AIDS, kartais gali savo pasąmonės žaidimais prisivilioti angelus, kad patikėtų savo jėgomis.

Kai kurios serialo vietos priminė seną gerą filmą „Filadelfija“, kuriame taip pat buvo gvildenamos teisinės homoseksualų teisės ir skaudi AIDS tema. Sunku yra gyventi visuomenėje, kurioje kartais jautiesi kaip beprotis, o seriale to netrūksta. Visuomenės mechanizmas vienus iškelia, o kitus pamina po padu. Kiek laiko žmogus skiria savo nišoms ir jų skirstymams – respublikonai ar demokratai, baltaodžiai ar spalvotieji, homoseksualai ar heteroseksualai, mormonai ar žydai ir taip be pabaigos. Neįmanoma gyventi be sąvokų, nes, gyvendamas visuomenėje, tu mechaniškai turi būti apsibrėžęs, o viduj, kaip jautiesi, niekam tai nerūpi, gali dėtis nors ir Romos popiežiumi, svarbiausia lieka tik tavo statusai bei nišos. Tas skirstymas žmoniją į nišas iš esmės labai nualina žmogų, jį supriešiną su kitokiais, bet kartu neįmanoma to atsakyti, nes mūsų gyvenimai pernelyg susispaudę, jie šalia vienas kito ir visi turi teisę egzistuoti. Serialas rodo bandymus susikalbėti su tais skirtingais sluoksniais, su tomis nišomis, kurie yra čia pat ir net nenutuokiame kartais, kaip sunku yra suprasti kitą. Sakyčiau, tai primena Babelį, po kurio griūties žmonės vėl būdami šalia vienas kito ima atrasti seniai palaidotus žodžius ir suprasti vienas kitą. Skausmingai, bet suprasti.

Jūsų Maištinga Siela