Filmas: "Užmarštis" / "Falling"

 

Sveiki,

 

Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.

 

Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas – savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka, tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart, kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...

 

Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.

 

„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to, filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja, bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Žalioji knyga" / "Green Book"

Sveiki,

Šių metų vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) (2018) – tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos – jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas, tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką), pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes, paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia „Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.

„Žalioji knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta, ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“ neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen – turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).

Kalbant apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas, kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir daugiau.

Nepaisant šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus, kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu, numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti, jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija, apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių" / "Captain Fantastic"

Sveiki, skaitytojai,

Nėr čia ko, man vis dar patinka komedijos žanras, ypač, jeigu toji komedija derinama su drama. Toks netikėtas filmas tapo „Puikusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. Captain Fantastic) (2016), kuri neseniai „prasisuko“ pro Lietuvos kino teatrus ir tikriausiai pritraukė pasižiūrėti rimtesnį kino žiūrovą. 

Na, visų pirma, šis filmas skiriasi nuo įprastų amerikietiškų komedijų, kad jų temos ir problemos kur kas įdomesnės. Tai ne vien apie „antrą galą“, kaip suvilioti merginą, kaip išgyventi apokalipsę, parūkius žolės ar pakariauti dėl vejos su kaimynu ar, neduok Dieve, su kokia nors įnoringa pele, kuri sugriauna namus. Ne, šioji komedija griebia už gerklės ir sako: atsibuskite, nes juokinga tai, kas neatitinka visuomenės standartų. Šiuo atveju keistuolių šeimynėlė gyvena budistiškai atsiskyrę nuo Amerikos visuomenės, leidžia laiką miškuose, sportuoja, medžioja, mokosi, skaito ir visas dienas leidžia vien praktikuodami gamtos gyvenimą. Žinoma, aplinka nė iš tolo neįtikina, nes viskas pernelyg utopiška: na, kurie ten vaikai kabarosis uolomis, mokės mintinai Teisių Bilį... Tai toli nuo realybės, tačiau išmoningas pats scenarijus ir pati šeimynėlė įdomi. Žinoma, įvyksta lemtingas lūžis ir šeimynėlei tenka grįžti į civilizaciją, atsiranda naujos bėdos, vagystės, laidotuvės ir kiti vargai.

Nepaisant, kad aplinkybės ir situacijos nieko bendro neturi su realybe ir kaip dramai čia nieko tikslingai dramatiško nėra, neskaitant vertybių, netekčių ir kitų žmogiškųjų faktorių, komedija tikriausiai tuo ir vertinga – savo idėjomis ir raiška, nei visu turiniu. Siužetas, kad ir kaip bepasirodytų originalus, iš esmės laikosi ant jau ne kartą regėtų pamatų: šeimyna važiuoja laidoti artimojo ir pakelėje nutinka „nuotykiai“. Čia už siužetą svarbiau aplinkybės, na, ir žinoma, moralas, kad gyvendami ne pagal visuomenės standartus mes neprarandame žmogiškumo, o kaip tik, tampame tik dar įdomesni ir, suprask, geresni. Bet kaip ir kiekvienoje pasakoje, taip ir šiame filme, viskas ir lieka utopiška ir toli nuo realybės, bet kažkodėl nuo to filmas prastesnis tikrai netampa. Kaip kūrinys vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apsimetėlis, sukčius ir dama" / "The Two Faces of January"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ (angl. The Two Faces of January) (2014) tikriausiai lietuviškai verčiamas ne be pagrindo kaip koks klasikinio romano pavadinimas, kad pritrauktų daugiau vidutinio amžiaus žiūrovų. O be reikalo... Irano kilmės režisierius Hossein Amini, dirbęs su daugeliu režisierių, galiausiai pats ryžtasi sukurti ilgametražį filmą, žinoma, apie kriminalą, kuriame būtų besąlyginė pražūtingos meilės linija.

Ar patiko šis filmas? Iš esmės „kaip ir...“. Patiko daug kas šiame filme – surinkti superiniai aktoriai, filmuota pietų Europoje, daug saulės, aistros, velniškai stilingų detalių, atmosferos, bet siužetas. Atsiprašau, bet siužetą siūlau nušauti. Susitinka keli nusikaltėliai, vienas per kitą familiariai lipa ant blondinės, bando atsikratyti savo praeities ir susitvarkyti ateitį. Jau nuo pirmųjų kadrų tampa aišku, kas ką įsimylės, kas su kuo pešis ir kad visi patirs jei ne mirčių, tai akivaizdų su kriminalu susijusį fiasko. Nuo-bo-du! Na, nepykit, bet tikrai. 

Filmą paįvairina gamtos peizažai, kai kurie dialogų gabaliukai, o už vis labiausiai pasirinktas „stilingas kino sukirpimas“, dešimtmetis. Tiesą sakant, nesujaudino nei ta sinoptiškai suprognozuota meilės istorija, nei pinigų lagaminėlis – tokius muzikos pop žvaigždės jau ir vaizdo klipus yra sukūrusios pagal tą patį veikimo principą. Be kostiumo, geografijos ir dešimtmečio išskirčiau atpažįstamus šaunius aktorius. Seniai bematyta Kirsten Dunst pagaliau išsiropštė iš gyvenimiško depresijos liūno ir, regis, pamažu, vėl grįžta į kiną. Mano šiemet pamėgtas Gvatemalos aktorius Oscar Isaac buvo geras, kaip visada, bet profesionaliausiai man asmeniškai atrodė Viggo Mortensen‘as. Jei ne silpnas scenarijus, manau, filmas būtų išėjęs netgi stulbinamos prabos!

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Damos portretas" / "The Portrait of a Lady"

Sveiki, kino mėgėjai,

Grįžau prie senųjų Nicole Kidman darbų ir pažiūrėjau filmą „Damos portretas“ (angl. The Portrait of a Lady) (1996), kurį režisavo kostiuminių dramų karalienė Jane Campion, žinoma už tokius filmus kaip „Pianinas“ (1993), „Švytinti žvaigždė“ (2009) ir t. t. Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą ir pasakoja apie XIX amžiaus antrojoje pusėje gyvenusią jauną merginą, kuri nenorėjo tekėti, paveldėjo daug pinigų, o po to ištekėjo už brutalaus plikio, kuris suvaržė jos kaip laisvos asmenybės laisvę.

Filmas išties jausmingas. Nominuotas net dviem „Oskarams“ – už kostiumus ir antro plano aktorę Barbara Hershey, kurią jau esu sutikęs neviename nekomercinio pobūdžio filme. Tiesą sakant, nustebau, kad Nicole Kidman negavo nominacijos, nes jos jausmingumas, laikmečio pajausta energetika, ašaros nesuvirpino kritikų širdies. Jos pasirodymas šiame filme išties įspūdingas. Na, o pats filmas... Ką galima apie jį pasakyti? Iš pradžių, pažiūrėjęs 30 minučių, pamaniau, kad nepatiks, tačiau drama vystėsi, vystėsi siužetas ir pamažu vėrėsi gaivališkas pasakojimas apie moters naivumą ir jos sudėtingą socialinę padėtį tuose amžiuose. Puikūs kostiumai, britiška energetika, subtilūs aktoriai, gera režisūra manęs iš esmės nepaliko abejingo. Buvo gražu stebėti aktorių darbą, net virpteldavau, kai personažai susigraudindavo... Siužetas gali pasirodyti šiek tiek ištęstas, letokas – šiaip ar taip filmas trunka beveik pustrečios valandos, bet jis vertas tiek gurmanų akies, tiek sentimentalių dramų mėgėjų dėmesio.

Kadrai iš filmo "Moters portretas".

Na, filmas tik iš dalies sentimentalus, kur kas įdomesnės personažų gelmės, kurios pakankamai išvystytos ir atskleistos. Filmas nėra įspūdingas, kaip meno kūrinys, tačiau neabejotinai turi išliekamąją meninę vertę – aktorinis meistriškumas, pasakojimo tėkmė, režisūra. Smagu ir tai, kad režisierė nesuteikė pernelyg didelės reikšmės to meto etiketo manieringumui, tačiau sugebėjo kartu atskleisti Viktorijos laikų purizmą ir išlaikyti pagrindinio personažo sudėtingo likimo liniją. Šiaip iš tikrųjų patiko, net nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela