Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 9 d. – Sakartvelo nepriklausomybės diena, "The Beatles" iširimas, JAV pilietinio karo pabaiga, gimė Juozas Naujelis ir Antanas Strazdas

 Sveiki, mielieji!

 

Balandžio 9-oji yra kaip ir ankstesnės dienos istorinių lūžių, mokslo pasiekimų ir svarbių kultūrinių įvykių diena.

Pasaulio įvykiai balandžio 9 dieną.

1865 m. – JAV pilietinio karo pabaiga. Šią dieną pietiečių (Konfederacijos) generolas Robertas E. Lee kapituliavo prieš šiauriečių generolą Ulyssesą S. Grantą. Tai užbaigė kruviniausią konfliktą JAV istorijoje.

1940 m. – Nacistinės Vokietijos invazija. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija pradėjo operaciją „Weserübung“ – įsiveržė į Daniją ir Norvegiją.

1970 m. – „The Beatles“ pabaiga. Polas McCartney oficialiai paskelbė, kad palieka grupę, o tai reiškė legendinės ketvertuko eros pabaigą.

1989 m. – Tbilisio tragedija. Sovietų kariuomenė brutaliai išvaikė taikią demonstraciją Sakartvele. Žuvo 20 žmonių (dauguma – moterys), o ši diena dabar minima kaip Nacionalinės vienybės diena. Po dvejų metų, 1991 m. balandžio 9 d., Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę.

2003 m. – Bagdado kritimas. JAV vadovaujamos pajėgos perėmė Irako sostinės kontrolę, o simbolinis Saddamo Husseino statulos nuvertimas tapo jo režimo pabaigos ženklu.

Lietuvos įvykiai balandžio 9 dieną.

1955 m. – Marijampolės pervadinimas. Šią dieną sovietų valdžia Marijampolę pervadino Kapsuku (revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei). Tikrasis vardas miestui sugrąžintas tik 1989 m.

2003 m. – Pilietybės skandalas. Prezidentas Rolandas Paksas išimties tvarka suteikė pilietybę Jurijui Borisovui – šis įvykis vėliau tapo viena pagrindinių jo apkalto priežasčių.

Balandžio 9 dieną gimė šie žymūs žmonės.

Charles Baudelaire (1821–1867): Garsusis prancūzų poetas, „Piktybės gėlių“ autorius.

Jean-Paul Belmondo (1933–2021): Prancūzų kino ikona.

Kristen Stewart (1990): Holivudo aktorė, šiandien švenčianti savo 36-ąjį gimtadienį.

Juozas Naujalis (1869–1934): Lietuvių muzikos patriarchas, kompozitorius ir vargonininkas. Jo daina „Lietuva brangi“ tapo neoficialiu Lietuvos himnu.

Algirdas Julius Greimas (1917–1992): Pasaulinio garso semiotikas, kalbininkas ir mitologas. Vienas iš Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjų.

Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001): Legendinis Vilniaus Arkikatedros klebonas, politinis kalinis ir tremtinys, dvasinis autoritetas daugeliui lietuvių.

Antanas Strazdas (1760–1833): Liaudies dainius, kunigas ir poetas (Strazdelis), kurio eilės tapo liaudies dainomis.

Bronius Babkauskas (1921–1975): Vienas ryškiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių, vaidinęs kultiniame filme „Niekas nenorėjo mirti“.

Daina Bilevičiūtė: Žinoma Lietuvos dainininkė ir pedagogė.

Arūnas Matelis: Garsus dokumentinio kino režisierius ir prodiuseris.

Elle Fanning (1998): Jaunosios kartos žvaigždė, žinoma iš filmų „Piktadarės istorija“ (Maleficent) ir serialo „Didžioji“ (The Great).

Leighton Meester (1986): Aktorė, labiausiai žinoma kaip Blair Waldorf iš serialo „Liežuvautoja“ (Gossip Girl).

Lil Nas X (1999): Provokuojantis amerikiečių reperis ir dainininkas, hito „Old Town Road“ autorius.

Cynthia Nixon (1966): Aktorė, išgarsėjusi Mirandos vaidmeniu seriale „Seksas ir miestas“.

Gerard Way (1977): Grupės „My Chemical Romance“ lyderis ir vokalistas.

Hugh Hefner (1926–2017): Žurnalo „Playboy“ įkūrėjas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: Kristen Stewart apie pirncesės Dianos vaidmenį ir bulimiją

 

Sveiki,

Mane visada domino istorijos, kaip aktoriai ruošiasi fiziškai ir psichologiškai savo vaidmenims. Štai matytas filmas „Spencer“, kuriame pagrindinį princesės Dianos vaidmenį atliko Kristen Stewart, daugelį nepaliko abejingų ir daug kas pamiršo tuos internetinius memus, kai jos vaidybą lygino su neobliuota lenta.

Visgi galvoju apie patį filmą „Spencer“. Kol žiūrėjau, tol žiūrėjau, kai parašiau įrašą šiame saite, vis mintimis grįždavau prie vaidybos ir filmo netipinio siužeto. Gal netgi nepalankaus karališkai šeimai. Atrodo, kad K. Stewart labai paprastutė tame filme – keliskart persivalgo, bijo karališkos šeimos, jaučia nuolatinį stresą, vienatvę ir vaikystės ilgesį. Kad ir kaip bežiūrėčiau, filmą iš laiko distancijos vertinu dar geriau, nei po seanso.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.

Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Asmeninė pirkėja" / "Personal Shopper"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas praeityje pristatęs tokius kino perlus kaip „Švari“ (2004) ir „Zils Marijos debesys“ (2014) šįkart pasakoja dar keistesnę ir mįslingesnę istoriją pavadinimu „Asmeninė pirkėja“ (angl. Personal Shopper) (2016), pasikvietęs iš prancūzų prestižinį „Cezarį“ nuraškiusią antraplaniame vaidmenyje „Zils Marijos debesys“ amerikiečių aktorę Kristen Stewart ir jis toliau daro mažyčius stebuklus.

Tai jau trečias matytas režisieriaus filmas ir galiu pasakyti, kad jis genialiai moka pasakoti istorijas. Pats rašo scenarijus ir juos režisuoja – visai kaip W. Allen. Iš esmės „Asmeninė pirkėja“ pasakoja apie jauną merginą, kuri perka įžymybėms rūbus, tvarko jų spintas. Tarp tų darbų švysteli ir skaudi merginos istorija – ji neseniai neteko brolio dvynio, tačiau bene pats geriausias „pagardas“ – mistinė šio pasakojimo pusė: mergina laukia ženklo iš anapus, nes brolis jai pažadėjo „pasirodyti“, abu turėję aiškiaregystės galią. Regis, čia labai lengva holivuiškai paslysti, tačiau režisieriui svarbiau papasakoti ne vaiduoklišką istoriją, bet žmogiškąją: susitaikymas su netektimi bei tuo, kad ir tu pats vieną dieną turėsi numirti.

Nuostabi istorija. Man ji labai patiko, nors ji turi visus šansus nepatikti didžiajai žiūrovų daliai, nes gali pasirodyti pernelyg nuobodi, ištęsta, per daug dėmesio kasdienybės detalėms, tačiau čia absoliučiai niekas neerzina, o kaip tik smagu stebėti mikroskopinį merginos pasaulį, kuris veikia per elementariausius buitinius-darbinius sprendimus ir judesius, telefoninį keistą flirtą ir t. t. Nesu tikras, ar režisierių labai mėgstama K. Stewart šiam vaidmeniui itin tiko, štai W. Alleno filme ji tiesiog žėrėjo, o čia tokia depresyvi ir natūrali – kitą vertus to ir reikalavo pats scenarijus, mergina netekusi brolio tikisi ženklų ir su kiekviena diena gęsta jos entuziazmas. Neprikibsi – Kristen Srewart tą padaro išties gerai.

Filmas labai vykęs, gilus, intelektualus, „prancūziškas“ ir tiesiog nežinau, jis turėjo visus šansus man nepatikti, bet įtraukė kaip reikiant. Nebanali gyvenimiška istorija, apie gyvenimo vagoje plaukiantį žmogų. Tokias istorijas aš labai mėgstu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukštuomenės klubas" / "Café Society"

Sveiki, skaitytojai,

Kasmet po vieną filmą pristatantis legendinis režisierius Woody Allen vis dar nepavargsta ir šįkart jis turi papasakoti romantišką istoriją „Aukštuomenės klubas“ (angl. Cafe Society) (2016). Allen vis rečiau pavyksta nustebinti, kadangi jis vis labai nuspėjamas: intelektuali lėta istorija, kurioje bus šiek tiek lengvo flirto, lengvo žavesio, žiupsnelis magijos, blizgesio, daug daug dialogų... Kai kada, įskaitant ir šį filmą, dvelkia lengvu kurortiniu romanu. Nesupraskite neteisingai, man W. Allenas patinka netgi labai, tačiau tikriausiai W. Allenas pernelyg niekuo savo režisūra nebenustebins, tai visiškai susiformavęs režisierius, kuris mėgaujasi savo stiliumi ir savo kinu. Ir gerai.

Kalbant apie „Aukštuomenės klubą“ derėtų pasakyti, kad filmas be galo žavus, lengvas taip ir norisi patikėti, kad šitaip žmonės susipažįsta, lengvai ir nostalgiškai išsiskiria. Gerai, pradėsiu nuo to, kad šįkart W. Allenas puikiai perteikė estetinę XX amžiaus pirmos pusės Holivudo žavesį, veikiau Holivudo mitą. Nieko nuostabaus, nes pats režisierius nemažai prisidėjo prie Holivudo įvaizdžio formavimo, prisimenant jo filmą „Holivudas mirė“. Šįkart viskas tviska kaip tikrame aukštuomenės klube, o pasakojimo maniera aksominė, truputį kičinė, bet nuo to prastesnis filmas netampa. Gal kiek skurdokas ir nuvalkiotas atrodo pats siužetas: jautrus jaunuolis atvažiuoja į didmiestį ir ten sparčiai kyla karjeros laiptais, įsivilia į kriminalinę istoriją... Kažkur jau matyta, kažkur jau girdėta. Meilė be atsako, turtingas gyvenimas, santuokos dėl pinigų... Siužetine prasme tai taip klasikiška, kad jau net truputį nebeįdomu. Pasakojimas konstruojamas dviem linijomis: meilės istorija ir kriminalinė Capotės laikų nusikalstomo pasaulio užkulisiai. Ten, kur prabanga, būtinai ir nusikaltimai...

Už viską labiausiai šiame filme man patiko žinomų aktorių amplua, jų įsijautimas į W. Alleno diktuojamą ritmą. Filmas švyti, filmas tviska, filmas pasakoja ir nežinau priežasties, kodėl šio filmo neturėtumėt žiūrėti, o jeigu mėgstate W. Alleną, bet negalite pakęsti K Stewart, kuri, mano akimis, jau seniai įrodė, kad nėra „lenta“, gal šis filmas bus kažkoks „susitaikymas“. To ir palinkėčiau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela