Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Motinos instinktas" / "Mothers' Instinct"

 

Sveiki,

Prancūzų aktorius Benoît Delhomme savo karjeroje sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, tačiau tik visai neseniai debiutavo kaip režisierius su filmu „Motinos instinktas“ (angl. Mothers' Instinct) (2024), pasikviesdamas dvi „Oskaro“ žvaigždes – Anne Hathaway ir Jessica Chastain, todėl filmas – nori to ar ne? – tapo pastebėtas plačiosios publikos.

Apie žiaurų ir nenuspėjamą motinos instinktą Holivudas ir apskritai nepriklausomas kinas dažnai mėgsta kurti visokias istorijas, dažniausiai tai kliše tampantis leitmotyvas, kuris verčia nusižengti moralei ir dorovei. Ko motina nepadarytų dėl savo vaikų gerovės? Panašiai kalbama ir šiame trileryje apie dvi kaimynes ir geriausias drauges Alisą ir Seliną. Abi turi vieno amžiaus mažamečius sūnus, kurie lanko pradinę, viena nuo kitos nieko neslepia ir netgi gali bet kada įeiti į namus, nes raktus taip pat patikėjusios viena kitai. Nesunku suvokti, jog trileryje tai bus lemtinga klaida, nes artima draugystė gali peraugti į žiaurų ir nuožmų kerštą. O ko trileryje galima daugiau tikėtis? Viskas pagal receptą, tad daug iš filmo nereikia ko tikėtis.

Tiesą sakant, filmas vaizduoja XX amžiaus šeštą dešimtmetį, kada moterys buvo nepaprastai madingos. Pagrindinės veikėjos rengiasi kaip nužengusios nuo Milano podiumo – pavydėtina, ką? Taigi filmas dekoratyvus tarsi lėlių namelis. Netrukus paaiškėja, kad ir pačios filmo scenos nepaprastai teatralizuotos, nenatūralios, prisodrintos nejaukių, bet visgi teatrui būdingų pauzių. Filmas turi pretenziją į dekoratyvinį kiną, tad ir kalba bei kompozicija atrodo retsykiais taip nenatūraliai perspausta, kad kelia net erzelį. Pavyzdžiui, vienas vaikas miršta nukritęs nuo balkono, o istorija projektuojama taip, kad nuo to balkono tuoj nukris ir kitas – tarsi statistiškai žaibas trenktų kelis kartus tuo pat metu į tą pačią vietą.

Bandoma žaisti pagrindinių veikėjų pažeista psichologija, kuri atrodo vienkryptė, neįtikinanti ir perdėtai nugludinta. Veikėjos visos veikiamos tik dėl baimės netekti vaiko, tačiau kitų sudedamųjų, regis, nelabai belikę. Pavyzdžiui, visiškai nykus ir storžieviškai pateiktas antraeilių vyrų veikimas, tarsi jie tebūtų pirmykščiai medžiotojai, kurie tik dirba ir parveža į namus atlyginimą, kad galėtų išlaikyti didžiulį namą ir žmonų automobilius... Filmas išėjo teatralizuotai tamsus, čia daug kas pastatyta pagal klasikinius parametrus, todėl daugelis dalykų nuspėjami, įskaitant ir filmo finalą, kuris netgi šiek tiek nuvilia. Filmas įdomus nebent dėl pagrindinių veikėjų amplua, o tas, kas mėgsta dramines aktores stambiu planu, kurios geba apsiašaroti iš vidinės pajautos, tas galės pasimėgauti Hathaway ir Chastain vaidmenis.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Asmeninė pirkėja" / "Personal Shopper"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas praeityje pristatęs tokius kino perlus kaip „Švari“ (2004) ir „Zils Marijos debesys“ (2014) šįkart pasakoja dar keistesnę ir mįslingesnę istoriją pavadinimu „Asmeninė pirkėja“ (angl. Personal Shopper) (2016), pasikvietęs iš prancūzų prestižinį „Cezarį“ nuraškiusią antraplaniame vaidmenyje „Zils Marijos debesys“ amerikiečių aktorę Kristen Stewart ir jis toliau daro mažyčius stebuklus.

Tai jau trečias matytas režisieriaus filmas ir galiu pasakyti, kad jis genialiai moka pasakoti istorijas. Pats rašo scenarijus ir juos režisuoja – visai kaip W. Allen. Iš esmės „Asmeninė pirkėja“ pasakoja apie jauną merginą, kuri perka įžymybėms rūbus, tvarko jų spintas. Tarp tų darbų švysteli ir skaudi merginos istorija – ji neseniai neteko brolio dvynio, tačiau bene pats geriausias „pagardas“ – mistinė šio pasakojimo pusė: mergina laukia ženklo iš anapus, nes brolis jai pažadėjo „pasirodyti“, abu turėję aiškiaregystės galią. Regis, čia labai lengva holivuiškai paslysti, tačiau režisieriui svarbiau papasakoti ne vaiduoklišką istoriją, bet žmogiškąją: susitaikymas su netektimi bei tuo, kad ir tu pats vieną dieną turėsi numirti.

Nuostabi istorija. Man ji labai patiko, nors ji turi visus šansus nepatikti didžiajai žiūrovų daliai, nes gali pasirodyti pernelyg nuobodi, ištęsta, per daug dėmesio kasdienybės detalėms, tačiau čia absoliučiai niekas neerzina, o kaip tik smagu stebėti mikroskopinį merginos pasaulį, kuris veikia per elementariausius buitinius-darbinius sprendimus ir judesius, telefoninį keistą flirtą ir t. t. Nesu tikras, ar režisierių labai mėgstama K. Stewart šiam vaidmeniui itin tiko, štai W. Alleno filme ji tiesiog žėrėjo, o čia tokia depresyvi ir natūrali – kitą vertus to ir reikalavo pats scenarijus, mergina netekusi brolio tikisi ženklų ir su kiekviena diena gęsta jos entuziazmas. Neprikibsi – Kristen Srewart tą padaro išties gerai.

Filmas labai vykęs, gilus, intelektualus, „prancūziškas“ ir tiesiog nežinau, jis turėjo visus šansus man nepatikti, bet įtraukė kaip reikiant. Nebanali gyvenimiška istorija, apie gyvenimo vagoje plaukiantį žmogų. Tokias istorijas aš labai mėgstu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela