Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kerol" / "Carol"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas iš šių metų „Kino pavasario“ populiaresnių filmų buvo režisieriaus Todd Haynes juosta „Kerol“ (angl. Carol) (2015), kuri kuo puikiausiai pasirodė Kanų kino festivalyje ir jos sėkmė „Oskaruose“ taip pat buvo lyg ir garantuota. Nors „Oskaro“ filmas svarbiausiose pozicijose taip ir nepelnė, tačiau filmas buvo išgirstas ir apie jį buvo kalbama daug. Apskritai Todd Haynes galima apibūdinti kaip itin kruopštų ir subtilų režisierių, kuris itin daug dėmesio skiria estetinėms juslėms, nevengia stambaus pirmojo plano vaizdų, kuriam svarbus kiekvienas aktoriaus lūpų krūptelėjimas, kuris nupasakoja filmo veikėjo vidines būsenas. Tokį filmą galėjome pamatyti ir „Toli nuo rojaus“ (2002), kuris pasakoja apie idealią žmoną, kuri sužino, kad jos vyras homoseksualus. Šįkart autorių taip pat jaudina tapatybės tema – dviejų moterų meilės istorija, užgožta idilinio namų šeimininkės dešimtmečio požiūrio, kai moteris suvokiama kaip funkcionali namų tarnaitė, kuri lepina iš darbo grįžtantį vyrą.

Tiesą sakant, filmas „Kerol“ gražus. Tikrai. Vizualiai labai kruopščiai ir momentaliai fiksuojami mikro veikėjų judesiai ir ketinimai, iš ko atsiranda keistoka įtampa, kuri įtraukia žiūrovą į pasakojamą istoriją. Vietomis visgi, bent man, pasirodė, kad filmo kadrai kai kada pernelyg užtęsti, įsiterpia nemaloni nuojauta, kad režisierius šiek tiek vargina, tempdamas gumą ir kurdamas pernelyg didelį subtilumą, artėdamas prie kažin kokio sentimentalumo. Aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara pademonstravo aukštą pilotažą. Cate apskritai tinka tokie aristokratiško tipo vaidmenys dar nuo Elžbietos I-osios laikų, o jau kuklutė ir gležnutė Rooney atrodo kaip nendrė, kuri tuoj nulūš – kontrastinga lesbiečių porelė leidžiasi į keistą meilės nuotykį, kartu maištaudamos prieš esamą to meto konservatyvų požiūrį į tokius santykius. 

Apskritai filmas gana lėtas – jame gana aiškus ir nuspėjamas siužetas. Jau vien tai, kad prieš seansą žinote, kad tai filmas apie moterų seksualinę meilę, gali nubraukti pusę filmo taškų. Iš tikrųjų ne tiek siužetas šiame filme jaudina, kiek režisieriaus ir aktorių dermė, įgyvendinant šio filmo turinio idėjas. Gurmaniška drama tam tikrai akimirkai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stovykla X-Ray" / "Camp X-Ray"

Sveiki, kino žiūrovai,

Amerikiečių filmas „Stovykla X-Ray“ (angl. Camp X-Ray) (2014) pradeda naują aktorės Kristen Stewart darbų ciklą. Šiemet pasirodys net keturi nauji filmai, kurie, kaip sako kritikai, turėtų toli nunešti nuo „Saulėlydžio“ sagos įvaizdžio. Nors aktorė dažnai laikoma šalta ir lyginama su lenta, visgi režisieriai ją labai mėgsta ir dėl jos pešasi. „Stovykla X-Ray“ - tai pirmasis režisieriaus Peter Sattler pilno metražo filmas, kuris pasakoja apie bene griežčiausią pasaulyje kalėjimą, įkurdintą Guantanamoje. Teko regėti apie šį karcerį dokumentinį filmą - neįtikėtinai baisi vieta. Taigi filmas sukasi būtent apie šią vietą, kur laikinai paskirtas pareigas eina eilinė Eimė.

Žinote, nieko pernelyg iš karinių dramų nesitikiu, tiesą sakant, jų netgi labai nemėgstu, bet šis filmas toli gražu ne karinis, nors militarinio rėžimo jame daug. Nustebino filmas, nes mane kaip reikiant pakrovė emociškai. Patiko man filmo atmosfera, medžiaga ir tie subtilūs prižiūrėtojos ir sulaikytojų dialogai, kultūrinė atskirtis, religiniai niuansai, kalėjimo taisyklės, Eimės vidiniai ieškojimai ir tas gerumas, kurio taip trūksta šitame „kare“. Kažkodėl vėl nejučiomis prisiminiau „Žaliąją mylią“, bet tai nesulyginami filmai, nors kažkokių panašumų tikrai rasime. 

„Stovykla X-Ray“ yra filmas su žinia apie žmogaus gerumą. Klausimas, ar Eimė tiko šiam darbui, ar reikėjo tik lentos su rakštimis? Visgi K. Stewart manęs nė kiek neerzino, priešingai, buvo labai įdomu žiūrėti į jos gana gerai atpažįstamus vaidybos elementus, mimiką, elgseną... Tai filmas su atmosfera, gana lėtų apsukų, tačiau greičio visai nereikia, viskas čia išvystyta, visi galai sueina į vientisą jausmų, prasmių ir gerumo vitražą. Išties džiaugiuosi pamatęs šią juostą, kuri gerokai sujaudino. Tikiuosi, kad Jums patiks taip pat.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela