Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Telma" / "Thelma"

Sveiki,

Eidamas į dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Telma“ (norveg. Thelma) (2017), pamaniau, kad tai bus smarkiai erotizuota lesbiečių romantinė drama su mistiniais prieskoniais. Tiesą sakant, neklydau, tačiau režisierius labiau plėtojo ne erotiką, bet naują tapatybės rūšį – žmogaus vidines galias, peržengiančias vidutinio žmogaus gebėjimus. Kaip susitaikyti ne tik su tuo, kad esi lesbietė, bet dar ir tuo, kad turi galių judinti daiktus, numatyti ateitį, manipuliuoti žmonėmis ir net smarkiai panorėjus jais atsikratyti?

Jauna mergina išvažiuoja studijuoti į didmiestį ir ten pirmą kartą įsimyli, vartoja alkoholį ir viskas atrodo taip nykiai ir neįdomiai, o dar tos simpatijos merginai – piguma, o svarbiausia kažkur viskas matyta. Iš tikrųjų pirmąjį pusvalandį kankinausi ir ėmiau nerimauti, ar nebūsiu apsirikęs, nes filmas atrodė labai prastas, tačiau režisierius padarė kelis reikšmingus scenarijaus salto ir istorija sušvinta visai naujomis spalvomis. Pasirodo, mergina gyveno ir buvo auklėjama pagal griežtas krikščioniškas tradicijas, tad pamaniau, kad režisierius nueis itin populiariais keliais: statys lesbiečių laisvamanių gyvenimą krikščioniško pasaulio opozicijai ir taip kurs vis aštrėjančius dukters ir tėvų santykius, bet pasirodo, kad režisieriui nepritrūko fantazijos ir viską sukūrė truputį įdomiau. Iš praeities atsiveriančios veikėjų scenos ėmė aiškinti mistišką Telmos gyvenimo istoriją, kurią taip kruopščiai ir taupiai užuominomis kūrėjai telkė filmo pradžioje...

Esu matęs šio režisieriaus filmą „Garsiau už bombas“ ir jis mėgsta šeimų santykių dramas, dabar suprantu, kad vis ieško naujų ir netikėtų būdų visam šeimos portretui atskleisti. Jeigu „Telmos“ pirmoji filmo pusė atrodo gana abejotina, tai antroji seanso valanda tampa aštriai vibruojanti ir tie mistiniai „prieskoniai“ visgi mane pagavo ir įtraukė, priversdami stebėtis ir keisti  nuomonę apie filmą. Negarantuoju, kad visiems mistinio kino gerbėjams ši juosta patiks, bet tikriausiai ji man ir patiko savo solidžiu skandinavišku šaltumu ir gebančiais stebinti mistiniais niuansais. Taip, filmas toli gražu ne perliukas, tačiau tikrai geresnis nei daugelis filmų, skirtų masiniam vartotojui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

Kritikų vidurkis: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Garsiau už bombas" / "Louder Than Bombs"

Sveiki,

Vedamas puikaus Isabelle Huppert pasirodymo filme „Ji“, nusprendžiau pažiūrėti ir kitus šios aktorės darbus. Filmas „Garsiau už bombas“ (angl. Louder Than Bombs) (2015) buvo pasiteiktas dvejopai: vieni kritikai filmą gyrė, kai kurie peikė, žiūrovai taip pat pasidalijo į nuomonių stovyklas. Ar verta žiūrėti šeimos dramą, kurioje laisvamaniški santykiai, meilužiai, veržimasis į mirtį, tėvų ir vaikų santykiai? Be jokios abejonės, filmo scenarijus vykęs, tačiau gali pristigti originalumo ir naujų vėjų, įžvalgų jau ne kartą „rimtame kine“ narpliojamoms problemoms.

Iš esmės filmo trūkumai yra netgi keli. Visų pirma pasakojama istorija jau kažkur matyta ir pasakojimo maniera (iš praeities į praeitį ir atvirkščiai) niekuo nebenustebins netgi visai neišrankų kino žiūrovą. Filmas primena jau toje pačioje „Scanoramoje“ pristatytoje dramoje „Tūkstantį kartų labanakt“, kurioje Juliette Binoche veržisi su fotoaparatu į teroristines šalis fotografuoti karštų įvykių. Šįkart puikią prancūzų aktorę keičia kita pritrenkianti prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri atlieka analogišką vaidmenį, tik šįkart filme skiriama daugiau dėmesio nevaldomos moters aistros būti pavojuje padariniams – du be motinos likę sūnūs kenčia įvairiai: vienam nesiseka santuoka ir jis bėga nuo atsakomybės; jaunėlis turi elgesio sutrikimų ir yra užsidaręs... Daugybę stigmatizuotų problemų, kuriems įtakos turėjo motinos mirtis ir jos šventumo mito griovimas, kitaip sakant, išsivadavimas nuo įvykių prisirišimo. 

Mėgstu tokias dramas, tačiau kuo daugiau tokių matau, tuo pretenzingiau imi vertinti ir ieškoti panašumų, priekabių, originalumo trūkumų... Ir visų šių minusų galima surasti ir aptikti filme „Garsiau už bombas“, kurioje turėjo sproginėti vyrukų gyvenimai, tačiau viskas tapo tylia drama, su miglota atomazga, kuri pernelyg biblijiškai „išsirišo“, netgi pernelyg paprastai, nes problemos išdėstytos gerai ir stipriai surėdyta struktūra. Iš esmės filmas geras, gerai žinomi aktoriai, atpažįstamos temos ir skausmai, tačiau jau praėjo kuris laikas nuo šio filmo, bet kažkodėl atslūgus viskam, filmą kažin kokiu įsimenamu nepavadinčiau... Bet kartą pamatyti siūlyčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela