Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsargiai - vaikai" / "Barn" / "Beware of Children"

Sveiki,

Po ilgų klajonių po įvairius Kino pavasario filmus grįžtu prie to, kas visada pasiteisina – skandinaviškas kinas. Ir šįkart norvegų drama „Atsargiai – vaikai“ (norv. Barn) (2019), kuriame atskleidžiama gana kuriozinė, tačiau visiems siaubinga katastrofa. Berniukas futbolo aikštelėje pargriūva ir greitai miršta, o mergaitė, kuri jį pastūmė, tampa visuomenės smerkimo subjektu...

Ši gana intensyviai rutuliojama skandinaviška drama panaši į TV kelių dalių serialą, skirtą pedagogams, mokiniams ir tėvams. Tai išties labai pedagogiškas filmas, kuriame sprendžiama mokyklos vidaus taisyklių ir moralinės atsakomybės dilema. Čia daug šnekama, diskutuojama, jaudinamasi dėl įvairių kasdienių situacijų, kurios dažnai ne tik nemalonios, bet ir traumuojančios psichiką. Filme itin daug veikėjų, tačiau režisierius juos ne šiaip sau kaip dekoracijas naudoja, bet išplėtoja jų gyvenimo istorijas, susieja į bendrą mokyklos bendruomenės sistemą, kurioje ne viskas atrodo taip gerai, kaip norėtųsi.

Iš esmės filmas „Atsargiai – vaikai“ leidžia dirstelėti į išliaupsintą skandinavišką švietimo sistemą. Apie tą perdėtą atsakomybės jausmą ir norą neutralizuoti, užauginti vaikus šiltnamio daržovių sąlygomis, pamirštant, kokiomis atšiauriomis sąlygomis gyvena patys suaugusieji. Man tik peršasi tokia mintis, kad negalima ugdyti vaiko idealiai steriliomis sąlygomis, kai suaugusiųjų pavyzdys neatitinka ugdomų vertybių ir „piešiamo“ idealaus pasaulio. Labai taikliai ir įtikinamai perteiktas pedagogų gyvenimas, ypatingai homoseksualios poros, kuri iškėlė labai įdomią mintį. Ar gali žmogus, pats neturintis vaikų, būti pavyzdingu mokytoju vaikams? Tai tėvystės patirties perdavimas per pedagoginę praktiką, tačiau, jeigu pažiūrėsime iš mūsų perspektyvos, itin daug vienišų bevaikių moterų būtent ir būta pedagoginė srityje.

Kita aštri tema yra begalinis tėvų skausmas ir kaltės atpirkimo (keršto?) vaizdavimas. Politinių partijų ir politinių pažiūrų užaštrinimas tik papildo bendrą Norvegijos socialinių problemų kraitį. Filmas turi labai gerą scenarijų, labai aiškias problemas, kurios dažnai iškeliamos, tačiau viską išsprendžia supratingumas, kurio dažnam kartais trūksta. Tai universalus filmas, kuris įtraukia, kuris nenuobodus, jame yra labai daug mūsų kasdienybės, mūsų pačių atšvaitų ir ne visada tokių, kuriais didžiuotumėmės.

Nesiruošiu ginti nė vienos filme pavaizduotos pozicijos, tai sudėtingi dalykai. Nė vienas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Filmas vertas diskusijų. O kas, jeigu jūsų kieme nutiktų panaši situacija?

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela