Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Akloji zona" / "Blindsone"

Sveiki,

Scanoramoje rodytas aktorės ir režisierės Tuva Novothny debiutinis filmas „Akloji zona“ (novr. Blindsone) (2018), manau, daugeliui įstrigs atmintin dėl emocionalumo. Vienu nepertraukiamu kadru nufilmuotas pusantros valandos filmas savo technika galėtų varžytis nebent su vokiečių filmu „Mano vardas Viktorija“ (2015), tačiau pastarasis kur kas labiau netikėtas, nes kečiasi ne tik veikėjai, bet ir žanras, o štai „Akloji zona“ labiau sutelktas į vieną pagrindinį įvykį – mergaitė žudosi, o tėvams didžiulis šokas.

Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė (iki tragedijos) buvo labai bauginanti. Atrodo, kad nieko nevyksta, atrodo, mergaitės iš po treniruotės šnekasi ir netrukus įvyks kažkas labai baisaus – apiplėšimas, išžaginimas, pagrobimas, o gal staigi avarija. Visgi režisierei rūpėjo ne tiek siužetas, ne tiek netikėti posūkiai (nors užtenka šiam filmui ir vieno), o būtent begalinis motinos skausmas. Motina važiuoja žiaukčiodama paskui greitąją, visos emocijos yra šoko būsenoje, todėl aktorė Pia Tjelta pasidarbavo kaip reikiant perteikdama psichofizinius elgsenos ypatumus. Ilgas nenutrūkstantis kadras iš žiūrovo reikalauja begalinio susikaupimo, kone ne mirksėjimo ir, žinoma, empatijos, susitapatinimo su tragedija, nes kitu atveju filmas atrodys kaip ištęsta begaline katastrofa su smulkmeniškomis kelių žmonių hiperbolizuotomis tragedijomis. O ką, neužtenka pasaulyje masinių katastrofų? – pasakytų koks nors cinikas. Tačiau susitapatinti gana lengva, nes aktorė jausminga, o tragedija, jeigu pagalvosime apie savo aplinkos žmones, taip pat paneria į šoko būseną, todėl žiūrovas yra veikiamas būtent katastrofos ir šoko būsenų rezonanso, o kas jam daugiau belieka...

Filmo emocijos ir vaizdavimas lyginamas su Muncho paveikslu „Klyksmas“ ekspresija. Būtent ekspresija ir yra šio filmo varomoji jėga. Kaip ir aktorė bei operatoriaus darbas. Kitą vertus šiame filme pasigedau tik esminio dalyko, kurio visada trokštu ir geidauju iš nekomercinio festivalinio filmo – pačios provokacijos, netikėtumo, filmo idėjos. Šiaip daugiau ar mažiau kituose filmuose jau matyta, pasakojimo technika ir ekspresija nebestebina, todėl filmui, atrodo, stinga ambicijos, o režisierė žaidžia jau patikrintomis dramos žanro kortomis. Pavyzdžiui, rusų režisieriaus A. Zviegincevo „Nemeilė“ veikia kur kas aštriau, įtaigiau, provokatyviau, nes per vaiko dingties tragediją atsiveria tokios tėvų ir visuomenės susvetimėjimo bedugnės, kad „Akloji zona“ atrodo kaip siauras takelis prieš greitkelį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela