Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dylerė" / "La Daronne" / "Mama Weed"

 

Sveiki,

Prancūzų kriminalinė komedija su legendine prancūzų aktore Isabelle Huppert „Dylerė“ (pranc. La Daronne) (2020) daug kam per LRT televiziją tapo tikra vakaro pramoga. Tikriausiai šį filmą būčiau pražiopsojęs, jeigu ne pagrindinė aktorė. Tiesą sakant, sunkoka atsiriboti nuo I. Huppert pačių stipriausių vaidmenų – sugedusi kalė intrigantė, kuri geba aistringai manipuliuoti kitais, pvz., filmuose „Ji“ arba „Pianino mokytoja“. Tokie vaidmenys išties įsimena ir vis sunkiau patikėti, kad aktorė suvaidins ką nors neįtikėtinai švelnaus ir jautraus. Mano akyse ji nepataisoma kino veikėjų monstrių aktorė. Šiame filme ji taip pat ne iš kelmo spirta.

Kriminalinėje komedijoje veikėja dirba policijoje, kur padeda pareigūnams ir detektyvams sekti arabų nusikaltėlius. Jų pokalbius ji verčia į prancūzų kalbą, tačiau gyvenimą apkartina finansinis sunkumas, sunkiai prieglaudoje serganti motina. Būdama inspektoriaus meiluže, ji vis tiek įsivelia į narkotikų tinklą ir apsukriai sugeba pervežti pusantros tonos hašišo į savo rūsį ir jį prakišti per tuos pačius arabus... Apsimetusi musulmone, turtinga ir įtakinga, ji nesunkiai susikrauna kapitalą. Priešingai nei amerikietiškose tokio tipažo filmuose, šiame viskas baigiasi pagrindinės veikėjos naudai. Filmas neišvengia nuspėjamumo, siužetas neoriginalus, paremtas vos viena intriga (kada veikėja pagaliau įklius į teisėsaugos nagus ir suklups?), tačiau kuo toliau žiūri, tuo labiau tampa aišku, jog bus tiesiog happy end, nes sunkiai gyvenantiems skurstantiems galima pasinaudoti kriminaliniais įrankiais (bent laikinai), kol bus atsitiesta gyvenimo kelyje.

Spalvingas prancūzų filmas siūlo absoliučią detektyvinę pramogą. Neforsuoja ir neperspaudžia komedijos rėmų, nedaro iš to parodijos. Smagu žiūrėti į pagrindinę veikėją (moterį!), kuri apsuka pareigūnus apie pirštą, kad net beveik galima romantiškai pasižiūrėti į nusikalstomą pasaulį. Visgi filmas neturi jokio tikroviškumo, jis skirtas masėms. Tikriausiai tiek turiniu, tiek raiškos formomis filmas nieko nenustebins, tiesą sakant, nieko neprarasite, jeigu nepamatysite, bet nieko nenutiks, jeigu ir pažiūrėsite.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eva" / "Eva"

Sveiki,

Yra dvi priežastys, kodėl pažiūrėjau prancūzų filmą „Eva“ (pranc. Eva) (2018): priežastis nr. 1. filmas prancūziškas; priežastis nr. 2. jame nusifilmavo Isabelle Hupper ir Gasparo Ulliel. Lyg ir to pakaktų, kad jau filmą žiūrėti būtų įdomu, nors ir nesižaviu režisieriumi B. Jacquot, kurio teko matyti filmus „Sudie, mano karaliene“ (2012) ir „Kambarinės dienoraštis“ (2015), man regis, jam vis kažin ko trūksta, na, nemoka jis tinkamai užmesti žiūrovams kabliuko, pernelyg jis minkštas, teisingas, galgi net per lėtai snobiškas, toks jausmas, kad jam paprasčiausiai stinga unikalesnio režisūrinio matymo, bet jam kažin kaip sekasi susikviesti man patinkančius prancūzų aktorius.

Tikriausiai nesuklysiu iškart pasakydamas, kad „Eva“ kol kas prasčiausias jo filmas. Apie meluojančią turtingą prostitutę ir buvusį žigolo, kuris pavogė iš merdinčio senuko paskutinį jo knygos rankraštį ir išleidęs savo vardu, tapo itin žinomu, tačiau pats nesugeba nieko intriguojančio parašyti. Tiesą sakant, man filmo scenarijaus užuomazgos patiko, netgi labai – rankraščio pavogimas, purvina sėkmė, po kurios lyg ir dėsningai turėtų sekti savotiškas įdomus demaskavimas ir žlugimas, nes juk vagiams negali amžinai sektis, tačiau scenarijus nubloškia į vaisai kitą kontekstą, prilygstančią iš pirmo žvilgsnio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Išvaizdus nedorėlis susipažįsta su pagyvenusia prostitute, šneka visokias banalybes, kurias vėliau bando „perkelti“ į savo rašomo teksto turinį... Iš pažiūros daug detalių filme intriguoja ir atrodo grieko vertos, tačiau filme jos tokios padrikos, nesuveržtos dinaminiu ritmu, kad atrodo praskydęs viskis, kuriame ištirpo ledukai ir buvo parą paliktas per vakarėlį ant stalo.

Daugelis prostitutės veiksmų lyg ir paaiškinama – jos tikrasis mylimasis sėdi kalėjime ir atrodo kaip iš Gariūnų, bet iš kur pas ją tie baisūs turtai? Kaip prancūziška! Visa jos vilionė, veikėjo nesėkmės atrodo kiek sapniškos kaip filme „Mergina traukinyje“, kada veikėja viską patiria apsvaigusi, bet pasirodo, jog šiame filme viskas taip ir vyksta lyg būtų tikra. Siužetiškai daug nereikšmingo mėtymosi, bandymo sukurti trilerio ir draminio filmo junginį, tiesa, jis ir sukuriamas, tačiau žiūrovą mažai kuo gali paveikti. Praktiškai žiūrėjosi dėl aktorių ir neblogo scenarijaus idėjinio lygmens, tačiau filmo realizacija nevykusi, veikėjai pilni ydų, vienkrypčiai, plieniniai ir neabejojantys, pernelyg negyvi ir šalti, todėl nesudėtingi ir atrodo kaip iš kitos planetos. Atmosferiškai filmas irgi galėjo būti stipresnis, labiau bauginantis, nes akivaizdu, kad filmas sekė klasikinio trilerio braižą, tačiau viskas truputį pro pirštus...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb. 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Garsiau už bombas" / "Louder Than Bombs"

Sveiki,

Vedamas puikaus Isabelle Huppert pasirodymo filme „Ji“, nusprendžiau pažiūrėti ir kitus šios aktorės darbus. Filmas „Garsiau už bombas“ (angl. Louder Than Bombs) (2015) buvo pasiteiktas dvejopai: vieni kritikai filmą gyrė, kai kurie peikė, žiūrovai taip pat pasidalijo į nuomonių stovyklas. Ar verta žiūrėti šeimos dramą, kurioje laisvamaniški santykiai, meilužiai, veržimasis į mirtį, tėvų ir vaikų santykiai? Be jokios abejonės, filmo scenarijus vykęs, tačiau gali pristigti originalumo ir naujų vėjų, įžvalgų jau ne kartą „rimtame kine“ narpliojamoms problemoms.

Iš esmės filmo trūkumai yra netgi keli. Visų pirma pasakojama istorija jau kažkur matyta ir pasakojimo maniera (iš praeities į praeitį ir atvirkščiai) niekuo nebenustebins netgi visai neišrankų kino žiūrovą. Filmas primena jau toje pačioje „Scanoramoje“ pristatytoje dramoje „Tūkstantį kartų labanakt“, kurioje Juliette Binoche veržisi su fotoaparatu į teroristines šalis fotografuoti karštų įvykių. Šįkart puikią prancūzų aktorę keičia kita pritrenkianti prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri atlieka analogišką vaidmenį, tik šįkart filme skiriama daugiau dėmesio nevaldomos moters aistros būti pavojuje padariniams – du be motinos likę sūnūs kenčia įvairiai: vienam nesiseka santuoka ir jis bėga nuo atsakomybės; jaunėlis turi elgesio sutrikimų ir yra užsidaręs... Daugybę stigmatizuotų problemų, kuriems įtakos turėjo motinos mirtis ir jos šventumo mito griovimas, kitaip sakant, išsivadavimas nuo įvykių prisirišimo. 

Mėgstu tokias dramas, tačiau kuo daugiau tokių matau, tuo pretenzingiau imi vertinti ir ieškoti panašumų, priekabių, originalumo trūkumų... Ir visų šių minusų galima surasti ir aptikti filme „Garsiau už bombas“, kurioje turėjo sproginėti vyrukų gyvenimai, tačiau viskas tapo tylia drama, su miglota atomazga, kuri pernelyg biblijiškai „išsirišo“, netgi pernelyg paprastai, nes problemos išdėstytos gerai ir stipriai surėdyta struktūra. Iš esmės filmas geras, gerai žinomi aktoriai, atpažįstamos temos ir skausmai, tačiau jau praėjo kuris laikas nuo šio filmo, bet kažkodėl atslūgus viskam, filmą kažin kokiu įsimenamu nepavadinčiau... Bet kartą pamatyti siūlyčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela