Filmas: "Viena nepatogi akimirka" / "Un moment d'égarement"

Sveiki,

Prancūziškos komedijos išties kartais labai užveda! Gal todėl lengvam vakarui ir nieko pernelyg neįpareigojančio pasirinkau filmą „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. Un Moment d‘egarement) (2015), kuriame pasirodo pasaulinio lygio prancūzų kino žvaigždės Vincent Cassel ir Francois Cluzet. Istorija pasakoja apie du tėvus, kurie nusprendžia atostogas praleisti Korsikos salos provincijoje, pasiėmę su savimi dukras. Vienas iš tėvų netrunka susižavėti kito dukra...

Žodžiu, tikėjausi išties prancūziškos komedijos užtaiso, kur scenarijus, dialogai ir nesusipratimai atskleidžiami intelektualiai, subtiliai ir dažnai netikėtai papasakojantys apie mums pačius. Tačiau visumoje komedija gana „drungna“, netgi vietomis kiek nuvilianti. Kodėl? Visų pirma, kurortinio stiliaus istorijoje, kurioje veriasi pagrindinės dvi problemos: a) pagyvenusių vyrukų draugystės ištikimybė; b) skirtingų amžiaus tarpsnio vienkartinio sekso istorija, kuri vietomis moraliai nepatogi, vietomis absurdiška. Tiesą sakant, infantili istorija sukalta gana primityviai, komedijos rakursai neturi išskirtinio savitumo ir neretai primena tiesiog prastą amerikietišką komediją, nufilmuotą Europoje. Čia neišvysite nei nematytų situacijų, nei kokių nors išskirtinių veikėjų su savo biografijomis. Viskas „prabėgta“ gana paviršutiniškai.

Gal toji komedija nėra netgi juokinga, neprisimenu, kad būčiau per ją kvatojęs. Vis svarsčiau, koks tas V. Caseel sukurtas veikėjas kvailys, kad negali ne tik pateisinti savo silpnumo, bet ir nusikratyti tos paauglės ir viską išspręsti kaip vyras. Bandoma motyvuoti baime prisipažinti geriausiam draugui, tačiau toji motyvacija, liaudiškai tariant, tokia kine nudėvėta, kad perdėtas kalės jausmas tiesiog nebejaudina. Filmui trūksta tiek stipresnio scenarijaus, tiek atmosferos, tiek įdomesnių, ne tokių standartinių, pabodusių aplinkybių. Vienintelis išties geras dalykas – charizmatiškasis Vincent Cassel, kuris spinduliuoja savaime tokį vingrų, jam tinkantį chuliganišką charakterį, tačiau gelmės tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela