Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pamaina tamsoje" / "The Power"

 Sveiki skaitytojai,

Corinnos Faith režisuota siaubo drama „Pamaina tamsoje“ (angl. The Power) (2021) pasakoja apie realiai Didžiojoje Britanijoje 1973 metais vykusią krizę, kada slaugai ir slaugės pasilikdavo ligoninėse pernakt prie sudėtingų pacientų, nes naktimis būdavo išjungiama elektra. Tuo tikriausiai šis faktas ir pasibaigia, nes filmo kūrėjai, tiksliau, pati C. Faith, kuri ir rašė savo filmui scenarijų, pasiduoda fantazijos siautuliui.

Jauna ir nepatyrusi vienuolė slaugė per pirmą savo praktikos dieną patenka į nemalonę; ji tarsi mokinukė paliekama naktinei pamainai. Šalyje išjungus šviesai, ligoninė paskęsta tamsoje, slaugės  netrukus užsidega žibalines lempas, kurių šviesa sukuria gotikinę atšiaurią ir niūrią ligoninės aplinką, kur yra ne tik naujagimiai ir gyvenimo nualinti senukai, bet ir vaiduokliai bando prakalbėti...

Iš tikrųjų filmas pastatytas standartinėmis vidutinio siaubo filmo klišėmis. Pagirčiau nebent tai, kad šįkart filmas visgi sugebėjo mane įtraukti dėl atmosferos ir nežinomybės, buvo tikrai bauginančių scenų, bandymai išgauti klasikinį siaubo filmo stilių – sveikintinas dalykas. Čia veikiau rasime tą standartinį naratyvą: kažkada nukamuotos ir nužudytos sielos ieško atpildo ir galiausiai, kaip galite suvokti, jį gauna.

Visumoje filmas ne pats geriausias, bet ir ne pats prasčiausias. Kažkaip bežiūrėdamas (seniai taip bebuvo per „gryną siaubo filmą“) pamirščiau žiūrėti į laikrodį. Gal tiesiog tokio filmo kaip tik ir norėjosi? Dabar jau sunku pasakyti, bet net ir šiam vidutiniokui pavyko šiek tiek įbauginti, kažkaip nesuerzino toks seksistinės ir seksualinio priekabiavimo užuominos, vyrų medikų mergaičių ir seselių prievartavimo intarpai. Visumoje net nežinočiau, ką pasakyti, kodėl šio filmo nežiūrėti. Jis absoliučiai nepretenzingas ir kartu neturi erzinančių ir spygaus garso takelio, perdėtai hiperbolizuotų, atseit kraują stingdančių kruvinų scenų, ar ant kiekvieno kampo netikėtai iššokančių persikreipusių vaiduoklių zombių. Režisierė gana saikingai rado išėjimą iš Pano labirinto nuo to, kas paprastai mane labai tokiame žanre suerzina. Visgi filmas – ne stebuklas, bet naktiniam seansui, sakyčiau, neblogas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela