Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svajotojai" / "The Dreamers"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Svajotojai“ (Dreamers) (2003 m.). Italų režisierius Bernardo Bertolucci, kaip teigia kritikai, sukuria patį geriausią savo vaidybinį filmą, kuris mus nukelia į neramius kino industrijai 1968 – ųjų Paryžiaus metus, kur susiduria trys jaunuoliai pamišę dėl filmų. Iš tikrųjų man drama pasirodė labai keista, bet tuo labai susižavėjo. Keisti personažai, keisti charakteriai ir dar keistesni santykiai. Filmas prisodrintas keisto ir naivaus flirto tarp dvynių ir jaunojo amerikiečio Metju, taigi filme įžvelgiau incestą (intymius santykius tarp giminių) ir homoerotinį svingavimą, kurių mišiniai iš esmės labai kaitino kraują, nes buvo įdomu, kuo gi visa ši neįmanoma ir keista istorija pasibaigs.

Filme susiduria nuostabūs aktoriai! Ką jau bekalbėti apie Eva Green. Daug nuogumo, erotikos, beprotiškų šėlionių, kurie paprastai būdingi tik „paplaukusiems“ menininkams. Labai įdomūs naivūs personažų charakteriai – viskas tėra žaidimai, meilė yra viso ko žaidimo trofėjus, todėl neretai susidaro įspūdis, kad veikėjai tiesiog nesuaugę, hiperbolizuotai infantilūs, kurie nenori, nemoka ir nepriima kitos realybės pusės. Brolis myli sesę, sesuo brolį, o tarp jųdviejų atsiduria ir Metjiu, kuris dalinai imasi žaisti paauglišką meilės žaidimą su dvyniais, kol galiausiai įsimylį Izabelę, tačiau gyvenimas yra žaidimas, meilė irgi – teigia filmas, todėl Metjiu tenka pritapti arba atsisakyti šio farso. Filmas prisodrintas ir senojo kino, personažai žaidžia, svinguoja kone kiekviename žingsnyje, atkartodami kino industrijos scenas ir bandydami nuspėti, kuri scena iš kurio filmo – neatspėjus, tenka „nusižeminti“ seksualiai, pvz.: nusimasturbuoti, pasimylėti ir t.t. iš tikrųjų tai iš pradžių lyg ir trikdo – kam viso to reikia, kam šis farsas, kam toks žaidimas, bet staiga suvoki, kad žmogus nėra vien tik visuomeninė klišė, mes santykiams suteikiame tokios rutinos ir kasdieniško polėkio, kad režisierius sumanė, jog visa tai tėra tik žaidimas, gyvenimą ir santykius reikia režisuoti kaip filmus, nes tai tik žaidimas, kuris teikia laimės, žinoma, tai ne tik protestas prieš „normalų“ gyvenimą, bet apskritai prieš 1968 – ųjų metų protestus, kurie žlugdė kino industriją.

Filmas nepaprastai nustebino savo idėjomis, intymiais santykiais ir visu išplanavimu. Be jokios abejonės tai geriausia, ką mačiau per visą šį mėnesį, todėl filmui negailėsiu paties aukščiausių balų. Galima teigti, kad lengva sugluminti žiūrovą vaizduojant panašų siužetą, bet mane sudomino ne tiek gluminančios scenos, kiek naujo požiūrio, naujų charakterių perteikimu į nūdienos pasaulį. Slapta netgi aš užsinorėjau būti vienas iš personažų ir nors trumpam, nors savaitei ar kitai pažaisti gyvenimu ir meile.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela,